Kitokio žmogaus vaizdavimas literatūroje A. Kamiu „Svetimas“ ir F. Kafka „Metamorfozė“

Dažnai kitokiu žmogumi yra vadinamas tada, kai jis kažkuo išsiskiria iš kitų. Jo požiūris į pasaulį ir jame vykstančius dalykus yra visiškai kitoks nei priimta. Kartais tokius žmones sunku suprasti arba toleruoti. Tačiau ne visada žmogaus kitoniškumas susijęs su netolerancija kitokiam požiūriui ir veiksmams. Dažnai kitoks žmogus tiesiog jaučiasi kitaip ir ne visada jaučiasi ar mano liksiąs suprastas, nes jam tenka būti kitoje aplinkoje arba išgyventi tai, ko galbūt kiti nesupras to per daug neakcentuojant. Taigi, šioje kalboje, remiantis svarbiausiais lietuvių literatūros kūriniais – A. Kamiu „Svetimas“ ir F. Kafka „Metamorfozė“ bus aptariamas kitokio žmogaus paveikslas.

Absurdas – tai beprasmybė, visa kas prieštarauja logikai ir sveikam protui. Ši sąvoką egzistencialistams yra viena svarbiausių, juk būtent jie teigė, kad gyvenimas – absurdas. Tai galime įžvelgti ir viename garsiausių XX a. Egsistencialisto Albero Kamiu romane „Svetimas“, kur pagrindinis veikėjas patenka į absurdiškas situacijas, teismo procese daugiau laiko skiriama laidotuvėms, o ne nužudymui, o pabaigoje kūrinio Merso susitaiko su likimu ir gyvenimo absurdu. Absurdas egzistuoja ir kasdieniškame gyvenime. Būtent Albero Kamiu romano „Svetimas“ I dalyje yra daugiausia nagrinėjamas pagrindinio veikėjo – Merso asmeninis gyvenimas ir jo įvykiai. Absurdas – tai beprasmybė, būtent taip Merso suvokia savo gyvenimą būtent jis yra atsiribojęs nuo aplinkinių, jausmų, jam viskas gyvenime atrodo beprasmiška, net pats gyvenimas, dažnai į klausimus atsako „man visai vis tiek“, nežino kada mirė jo mama „Šiandien mirė mano mama.