Kas svarbiau - gražūs žodžiai apie tėvynę ar tylūs darbai?

Dažnai kalbame apie patriotizmą, gerus darbus ir meilę tėvynei, tačiau kalbėti galime kiekvienas, nes tai nėra labai sunkus ar daug jėgų ,,atimantis’’ darbas. Visada yra lengviau vadovauti, negu pačiam imtis kažkokių veiksmų. Tad tikras žmogaus atsidavimas ir meilė tėvynei pasirodo dažniausiai tik tada, kai gimtąją žemę ,,užgriūva’’ bėdos, bet vis tiek, ne visi parodo pasiaukojimą ir atsidavimą sunkiu laikotarpiu, gal tiksliau būtų sakyti, jog atsitikus nelaimėms pasirodo tikrasis žmogaus veidas ir požiūris į tam tikrus dalykus? Pamatome žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų, iš jo veiksmų galime suprasti, ar jam yra svarbi tėvynę, ar jo kalbos apie tėvynę buvo tik ,,tušti’’ žodžiai. O kas yra iš tiesų svarbiau? Gražūs žodžiai, tėvynes aukštinimas, ar tylūs darbai, kurie priverčia susimąstyti?

Manau, jog darbai visada patys ,,kalba už save’’. Matydami kitų pasiaukojimą tėvynei, žmonės patys stengiasi tapti geresniais, bando lygiuotis į tuos žmones, kurie jiems yra lyg autoritetas, nes yra įkvėpti jųjų darbų. Juk nematydami pavyzdžio, neturėdami įkvėpimo šaltinio, žmonės, ypač kaimų gyventojai, ,,anais’’ laikais nesuprasdavo, kas yra gera, o kas yra bloga, ar kaip reikia elgtis, kad padėtų tėvynei ,,gyvuoti’’ dar daugelį metų.