Ko gamtoje ieško žmogaus siela

Nuo pat kūrybos pradžios žmogus lietuvių literatūroje yra vaizduojamas artimai susijęs su gamta. Visu pirma pats žmogaus gimimas jau yra gamtos procesas, kuris suriša žmogų su gamta. O suteikusi žmogui gyvenimą, gamta teikia išgyvenimui būtiniausius dalykus – maistą, prieglobstį ir sielos ramybę. Lietuvių literatūroje žmogus vaizduojamas nuolat dirbantis, tačiau darbo reikšmė yra dviprasmė. Viena vertus, baudžiavinis darbas yra tikras vargas, kita vertus, darbas yra sveiko žmogaus prigimties požiūris, jis teikia ekonominės naudos, skatina pasitikėjimą gyvenimu ir kelia džiaugsmingų emocijų. Darbas svarbus socialiniu ir moraliniu požiūriu. Susieja žmogų su bendruomene ir gamtos pasauliu. Be gamtos sureikšminimo kūryboje ryškiai pastebimas Dievo suabsoliutinimas, taip pat iškeliami jausmai (ypač ramybė, tyla). Gamtoje yra įžvelgiama paslaptingą jėgą, kuri vėl ir vėl traukia žmogų į mišką. Būdamas miške žmogus tarsi atsiduria šalia savo protėvių - savotiškam rojuje - greičiau pagoniškame, nei krikščioniškame. Viso to atgarsis - žmogaus ašaros, išlietos miške. Jausmai, atskleisti tarp ąžuolų ir eglių. Žodžiai, ištarti girdint aidui. Žmogus nepasitikėjo niekuo, tik medžių ošimu, savo paties balsu ir lakštingalų čiulbėjimu, mokančiu jį suprasti. Tai tik dar kartą parodo žmogaus artimą ryšį su gamta. Taigi, ko ieško žmogaus siela gamtos pasaulyje?