Šv. Petro ir Povilo arkikatedros-bazilikos, Vilniaus g. 1, meninės raiškos analizė

Šv. Petro ir Povilo arkikatedra bazilika – didžiausia Lietuvos gotikos stiliaus bažnyčia. Taip pat ji yra didžiausias Kauno Senamiesčio pastatas. Stovi dviejų, stačiu kampu sueinančių į Rotušės aikštę, gatvių susikirtime. Vakarinis fasadas atgręžtas į M. Valančiaus, ilgasis pietinis – į Vilniaus gatvę, pietvakarių kampas – į aikštę.

Minima nuo 1413 m. Statyta keliais etapais. Joje darniai jungiasi gotikos, renesanso, baroko ir neogotikos stiliai. Seniausia dalis – aukšta grakščių proporcijų presbiterija, dengta dekoratyviniais tinkliniais žvaigždiniais, o zakristija – krištoliniais skliautais. Trinavės bazilikinės dalies statyba truko iki 1655 m. karo su Rusija. Tuomet sudegė bažnyčios vidus. Po karo atstatyta, 1671 m. pašventinta. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje bažnyčia turėjo tris bokštus, du iš jų kilo vakariniame gale. 1732 m. vėl degė, buvo atstatyta kartu tik su vienu pietiniu bokštu ir barokiniais altoriais. 1775 m. įrengtas įspūdingas vėlyvojo baroko stiliaus didysis altorius. 1894 m. pietų pusėje pristatyta viena iš gražiausių Lietuvos neogotikos stiliaus koplyčių (architektas F. Vyganovkis). Eksterjere dominuoja gotika, o interjere – puošnus vėlyvasis barokas. Gausūs tapybos ir skulptūros kūriniai darniai siejasi su architektūros formomis. 1895 m. bažnyčiai suteiktas Katedros, 1921 m. – Bazilikos vardas.