Lietuvių liaudies dainos seniau ir dabar

Daina – sielos penas. Be jos negali apsieiti nė viena gyvuojanti tauta.
Lietuvių kraičių skrynios per amžius buvo pilnos dainų. Atskleiskime istorijos lapus ir pamatysime, kad mūsų protėvius slėgė ne tik vargai, bet ir draudimas kalbėti savo gimtąja kalba. Bet dainos, kuri ne sykį jų skausmus ir vargus ramindavo, mūsų protėviai neatsisakė. Jie tiesiog gyveno dainų pasaulyje, kiekvienas jų darbas, šventė, diena buvo lydima dainų skambesio. Mūsų senoliai išsaugojo, išpuoselėjo tas dainas savo sielose ir perdavė mums, jaunajai kartai. Mūsų rūpestis – kad daina, šis brangus tautos turtas, neliktų vien archyvuose ir senų žmonių atminty.
Deja, šiais laikais vis dažniau užmirštame (ypač jaunimas), mūsų protėvių dainų svarbą, nebevertiname senųjų liaudies dainų. Keičiantis gyvenimo būdui, žmonių, dar galinčių padainuoti liaudies dainų, sparčiai mąžta, daugelio vardai taip ir liko neužrašyti, nuėjo į nežinią, todėl būtina sukaupti kiek įmanoma daugiau duomenų. Liaudies dainos atskleidžia tautos pasaulėvaizdį, mąstymo būdą, papročius ir tradicijas, tai svarbi lietuvių kultūros dalis, grožinės literatūros pamatas.
Net ir šiame, sparčios mokslo pažangos bei informacinės visuomenės amžiuje neturėtume užmiršti savo protėvių dainų, papročių. Juk jei nebūtų viso to, ką puoselėjo ir kūrė mūsų senoliai, kas žino, kas dabar būtume mes.