Dorybės samprata M.K.Sarbievijaus lyrikoje

Motiejus Kazimieras Sarbievijus laikomas vienu iškiliausių Lietuvos baroko epochos poetų, rašęs lotynų kalba, populiarus XVII a. Europoje. Vilniaus akademijos auklėtinis ir profesorius, popiežiaus Urbono VIII premijos laureatas, pramintas sarmatų Horacijumi.

M.K.Sarbievijaus poezijos rinktinėje pateikiami įvairiais gyvenimo laikotarpiais rašyti kūriniai, parodoma jų žanrinė, tematinė ir estetinė įvairovė. Kūrinių išdėstymas atitinka poetui gyvam esant išleistų rinkinių struktūrą. Rašytojo poezija, kaip reikalavo klasikinė retorika, drįsčiau teigti, ne tik džiugina ar jaudina, tačiau ir moko visų laikų skaitytojus. Atsižvelgiant į M. K. Sarbievijaus pamokomąją galią, ir daromą įtaką skaitytojui, šiuo atveju ir man, nusprendžiau itin gerai išnagrinėti kelis rašytojo kūrinius iš daugelio kitų, sutalpintų jaudinančioje poezijos rinktinėje.

M. K. Sarbievijaus „Lemties žaidimuose“ nemažą dalį poezijos sudaro eilėraščiai, kurių pagrindinė tema – dorybė. Taigi, kaip suprantame, jau ir anuomet tai buvo aktuali tema, galbūt, tai būtų galima įvardinti aktualia problema šiandieninėje, vartotojiškoje visuomenėje, kurioje egoizmas, savanaudiškumas, didybės manija, dviveidiškumas ir daugelis kitų ydų tapo svarbia gyvenimo atrama silpnų žmonių kovoje už būvį. Manau, tai gana skaudi tema visuomenei, kuri, tarsi, tik ir teklausia: kur dingo dori, teisingi, nuoširdūs žmonės? Taigi, bandysiu atskleisti dorybės sampratą M. K. Sarbievijaus lyrikoje.