Šizofrenija ir jos gydymas

Šizofrenija (iš gr. schisis - skilimas, phrenos - dvasia, protas) – tai vienas sudėtingiausių psichikos sutrikimų, kurį labai sudėtinga apibrėžti. Manoma, kad tai yra subtilus smegenų vystymosi ir plastiškumo sutrikimas. Ši lėtinė liga yra labai kompleksiška: nėra aiškios etiologijos, kintami ir įvairūs simptomai, vystymosi mechanizmai. Tai sukelia ypač daug sunkumų diagnozuojant ir gydant šią ligą.

Šizofrenija serga apie 1 % žmonių populiacijos. Ši liga dažnai apibrėžiama kaip jaunų žmonių liga, nes dažniausiai susergama vėlyvoje paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje. Vyrams šizofrenija prasideda 15–25 metų, tuo tarpu moterims ji pasireiškia keliais metais vėliau – 25–35 metų. Labai retai ligos simptomai pasireiškia jaunesniems nei 10 metų vaikams ir vyresniems nei 50 metų žmonėms.

Sergant šizofrenija yra pastebimas atskirų psichikos procesų skilimas ir jų vienovės nebuvimas; pažeidžiamos jausmų, emocijų, suvokimo, mąstymo, valios, sprendimų priėmimo sferos; progresuojant ligai ryškėja neigiami sutrikimai. Manoma, kad ryškiausiai pasireiškia kognityviniai sutrikimai.

Šizofrenijos ligonių smegenyse nustatyti tiek neuroanatominiai, tiek neurofiziologiniai, tiek neurocheminiai pokyčiai. Pastarieji daugiausiai siejami su dopaminerginės ir glutamaterginės sistemos pažeidimais. Ligos atveju daugiausiai yra pažeidžiamos mezolimbinio, mezokortikalinio kelio projekcijos smegenyse.

Šizofrenijos simptomai gydomi antipsichotiniais vaistais, kurie paprastai skirstomi į klasikinius ir atipinius. Vaistų veikimas pagrįstas receptorių blokavimu ar aktyvavimu. Yra sukurta tiek receptorių agonistų/antagonistų, tiek alosterinių moduliatorių, kurie padeda normalizuoti sutrikusias sistemas ir mažinti šizofrenijos simptomus.

Šizofrenija yra heterogeninis sindromas, turintis daug elgesio ir psichikos sutrikimų. Taip pat yra žinoma, kad sveikose smegenyse liga negali vystytis, tad ją lydi daug neuropatologinių smegenų anatomijos charakteristikų.

Šizofrenija sergantiems asmenims nustatyta daug įvairių simptomų, tačiau nei vienas iš jų nėra būdingas tik šiai ligai. Simptomai persidengia su kitais neurologiniais ar psichiniais sutrikimais. Simptomai gali būti sunkūs arba vos pastebimi ir dažniausiai skirtomi į pozityvius, negatyvius ir kognityvinius. Pozityvūs simptomai – tai psichotinis elgesys, nebūdingas sveikiems asmenims; dažniausiai pasireiškia nesugebėjimu atskirti tai kas tikra, o kas išgalvota. Negatyvūs simptomai – tai susilpnėjimas ar išnykimas tam tikrų funkcijų, kurios dažniausiai susijusios su socialiniais įgūdžiais, apsunkinančiais net kasdienių užduočių atlikimą. Kognityviniai simptomai susiję su prarastu gebėjimu pažinti, išmokti ir suprasti naują informaciją, o tai apsunkina ligonio integraciją į visuomenę, darbo susiradimą ir bendrai rūpinimąsi savimi. Simptomų pasireiškimas ir nustatymas dažniausiai yra labai svarbus ligos diagnozei. Yra išskiriami šie pozityvūs simptomai:

• Haliucinacijos – dažniausiai girdimi garsai, matomi ir jaučiami realiai neegzistuojantys dalykai;
• Kliedesiai – sergančiojo tikėjimas tam tikrais dalykais, kurie nėra tiesa (persekiojimai, kontroliavimas, ypatingų galių turėjimas, slapstymasis, tikėjimas esant ypatingai svarbiu, svarbios misijos įgyvendinimas) – gyvenimas susikurtoje realybėje;
• Minčių nesuderinamumas – nerišlus minčių reiškimas ir žodžių dėstymas; mintys ir kalba gali būt nesuderinami;
• Judesių sutrikimai – tam tikrų judesių kartojimas, katatonija (sustoti judėti ar kalbėti).

Negatyvūs simptomai:

• Kalbėjimas prislopintu balsu;
• Veido išraiškos nebuvimas;
• Nepavyksta planuoti veiklos ar, pavyzdžiui, sudaryti pirkinių sąrašo;
• Bendravimo su kitais žmonėmis vengimas;
• Valios sutrikimai – valia silpnėja, gali išsivystyti kitų klausymas ir paliepimų vykdymas, aplinkoje esančių žmonių veiksmų kartojimas; kartais prarandamas susidomėjimas viskuo, negalvojimas apie ateitį; sunku tęsti seną veiklą ir pradėti naują;