Ugnikalnių keliama grėsmė. Apsaugo nuo šios grėsmės

Pasaulyje kasdien kur nors įvyksta žemės drebėjimas ar išsiveržia ugnikalnis. Laimei, dauguma šių reiškinių lieka beveik nepastebėti dėl savo menkumo ar atstumo nuo gyvenamų vietų. Jie domina tik mokslininkus. Ugnikalniai nuolat išsiveržia gilių vandenynų dugne. Apie “naujus” išsiveržimus iš masinių informacijos priemonių sužinome tik tada, kai būna aukų ir materialinių nuostolių. Todėl mes nutarėme išsiaiškint, kokia yra ugnikalnių kelima grėsmė ir kaip nuo jos apsisaugoti.

Mūsų uždaviniai:

1. Pasidomėti apie jau įvykusias nelaimes.
2. Sužinoti, kokių rūšių būna ugnikalnių išsiveržimų, kokius padarinius jie sukelia.
3. Išsiaiškinti, kaip galima žmonėms apsisaugoti nuo ugnikalnių keliamos grėsmės.

Žmonių gyvenimas Žemėje nesudaro nė tūkstantosios gyvybės egzistavimo mūsų planetoje trukmės dalies. Kad ir kokie didžiuliai būtų technikos laimėjimai, mūsų galios, palyginti su beribėmis Gamtos jėgomis, vis dar labai menkos. Pavyzdžiui, Lakio ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje 1783 m. buvo 50 kartų galingesnis už megatono galingumo vandenilinę bombą ir išskyrė energijos 30 kartų daugiau, nei per metus pagamina viso pasaulio elektrinės.

Stichinių nelaimių metu pasaulyje buvo sugriautas ne vienas miestas, ir žmonės labai mažai arba nieko negalėjo padaryti, kad jų išvengtų. Manoma, kad išsiveržus Etnos ugnikalniui Sicilijoje 1669 m. pasaulis neteko šimto tūkstančių žmonių, o Krakatau išsiveržimas Indonezijoje 1883 m. nusinešė daugiau nei 36 000 gyvybių.

Tokio mąsto nelaimių pasitaiko beveik kiekviename amžiuje, o mažesnių, kurios reikalauja irgi aukų ir sukelia kančias, – kur kas dažniau; tiesa, joms ištikus, žūsta ir sužalojama mažiau žmonių, bet ten gyvenantieji jaučia nuolatinę grėsmę, su kuria ilgainiui apsipranta. O kai bandoma užbėgti stichinei nelaimei už akių ir kiek galima sušvelninti būsimus jos padarinius, mėginimai atitaisyti žalą prilygsta arklidės durų uždarymui po to, kai arkliai jau išbėgioję. Tokių beprasmių veiksmų neprireiks, jei bus imtasi kruopščios, jau įvykusių katastrofų analizės ir būsimų prognozavimo.

Tyrinėjant mūsų planetos sandarą, sužinome, kas verčia žemynus, kuriuose gyvename, pamažu slinkti Žemės paviršiumi, kaip šis jų slinkimas sukelia žemės drebėjimus ir vulkaninius reiškinius (vulkanizmą); kodėl iš pažiūros tvirta uoliena, ant kurios stovime, gali nei iš šio, nei iš to sutrūkinėti, ir dėl to vienoje vietoje įvyksta žemės drebėjimas, o kitoje ji liejasi lyg degutas. Tos žinios mums padeda suprasti, kodėl žemės drebėjimai sukelia milžiniškas pražūtingas vandens bangas ir kodėl ugnikalniai per kelias sekundes gali nuniokoti neaprėpiamą plotą.

Ištyrus būdingus ugnikalnių veiklos reiškinius, galima apskaičiuoti, kur ir kada įvyks šios stichinės nelaimės, ir sudaryti žemėlapius, rodančius galimos jų grėsmės vietą. Jais naudodamiesi tenykštė valdžia parengs išankstinį evakuacijos planą.

Labiausiai kenčia atsiliekančios Trečiojo pasaulio šalys, kurios negali sau leisti sudarinėti brangių prognozės schemų. Nors Jungtinių Tautų pagalbos nelaimės atveju organizacija (UNDRO) ir Pagalbos bado atveju Oksfordo komitetas (OXFAM) labai stengiasi bent iš dalies palengvinti žmonių kančias, tačiau išties sumažinti stichinių nelaimių pavojų žmonijai gali padėti tik bendros pasaulio mokslininkų pastangos ir glaudesnis šalių vyriausybių bendradarbiavimas.