Stoicizmas

Stoicizmas – filosofijos srovė atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje. Vėliau išplito į Romos imperiją bei darė įtaką krikščionybės doktrinos kūrimuisi.

Stoicizmas, kaip antikinės filosofijos sistema, susiformavo Senovės Graikijoje IV a.pr.m.e. pabaigoje ir išpopuliarėjo Aleksandro Makedoniečio ir Romos imperijų epochoje. Socialinės šių valstybių sąlygos padarė stoicizmą aukštųjų ir viduriniųjų vergvaldinės visuomenės sluoksnių pasaulėžiūra.

Laimę nulemia dorybė. Iš esmės dorybė – tai dorovinė įžvalga, parodanti, kokia yra daiktų tikroji vertė. Iš šios įžvalgos kyla kitos dorybės

Senųjų stoikų filosofijoje nusistovėjo trys dalys:

1. fizika,
2. etika,
3. logika.

Žmogaus egzistencijos ir laimės problema visada buvo stoikų dėmesio centre, o vėlyvuoju laikotarpiu tik tai jiems ir terūpėjo.

stoicizmo vertybės:

• teisingumas,
• išmintis,
• drąsa,
• saikingumas (kuklumas),
• nuosaikumas.