Nėštumo nutraukimas: žmogaus gyvybės apsauga ir moters pasirinkimo teisė

„Ginti kiekvieną gyvybę. Tarp minėtųjų "nepatogių " žmogaus teisių pirmą vietą užima teisė gyventi, gyvybės apsauga nuo pat jos pradėjimo. Ši tema dažnai pasikartoja - ir dramatišku tonu -Jūsų mokyme. Kad Jūs smerkiate visas abortų legalizavimo formas, kai kurie politiniai ir kultūriniai sluoksniai laiko tai "obsesija " ir mano, kad "humanitariniai argumentai " byloja tų, kurie paskatino parlamentus nedrausti abortų, naudai.“ Jonas Paulius II.
Teisė gyventi yra pagrindinė žmogaus teisė. Tačiau tam tikra šiuolaikinė kultūra nori šią teisę paneigti, paversdama ją "nepatogia" teise, nuo kurios reikia gintis. O juk nėra kitos teisės, taip artimai susijusios su asmens buvimu! Teisė gyventi - tai teisė gimti ir teisė egzistuoti iki natūralios mirties: "kol gyvenu, turiu teisę gyventi".
Pradėto ir negimusio vaiko klausimas - ypač delikatus ir raiškus klausimas. Nėštumo nutraukimo įteisinimas yra ne kas kita, kaip suaugusiam žmogui įstatymo vardu duotas įgaliojimas atimti gyvybę negimusiam žmogui, taigi tam, kuris negali apsiginti. Sunku įsivaizduoti neteisingesnę situaciją, o iš tikrųjų sunku būtų čia kalbėti ir apie obsesija, kur ima galioti pagrindinis grynos sąžinės reikalavimas: ginti nekaltos ir bejėgės, žmogiškos būtybės teisę gyventi.
Kartais šis klausimas pateikiamas kaip moters teisė laisvai apsispręsti dėl gyvybės, kuri jau joje prasidėjusi, kurią ji jau nešioja įsčiose: atseit ji turi turėti teisę rinktis - gimdyti vaiką, taigi duoti gyvybę pradėtam vaikui ar ją atimti. Kiekvienas mato, jog tai gėdinga alternatyva.
Pagal dabar galiojančius teisės aktus yra pripažįstama, kad žmogaus gyvybė atsiranda, o tuo pačiu teisė į gyvybę yra ginama nuo vaiko gimimo momento. Remiantis Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymu, vaiko gimimu yra laikomas viso gyvybingo vaisiaus pasirodymas iš moters organizmo. Šį momentą nustato sveikatos priežiūros specialistai, atsižvelgdami į vaiko gyvybingumo požymius- savarankišką kvėpavimą ar širdies plakimą.
Kadangi žmogumi yra pripažįstamas tik gimęs kūdikis, nėštumo nutraukimas nėra laikomas teisės į gyvybę pažeidimu. Nėštumo nutraukimo tvarką Lietuvoje reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministerija. 1994 m. sausio 28 d. įsakymu „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ nustatyta, kad moteriai pageidaujant, nėštumą leidžiama nutraukti iki 12 savaičių, jei nėra šiai operacijai kontraindikacijų. Didesnį nei 12 savaičių nėštumą leidžiama nutraukti, kai jis gresia moters gyvybei ir sveikatai. Visais atvejais šios operacijos atliekamos gydytojo akušerio-ginekologo stacionaro ginekologijos skyriuje.
Moters pasirinkimo teisę gimdyti ar ne patvirtina ir tarptautinės teisės aktai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. įtvirtina kiekvieno asmens teisę į pagarbą jo privačiam ir šeimos gyvenimui. Pagal Konvencijos 8 str. 1 dalį yra ginama moters teisė apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo, o pagal 8 str. 2 dalį įsikišimas į šią teisę negali būti pateisinamas.