Lietuvių kalba: Lietuvos rašytojai ir jų kūryba (privalomi brandos egzaminui)

K. Donelaitis – pirmasis didelis lietuvių poetas, parašęs 6 pasakėčias ir poemą „Metai“. Pasak S.Žuko, epinė poema „Metai“ – pirmasis didesnės apimties lietuvių literatūros tekstas ir bene vertingiausias kūrinys mūsų literatūros istorijoje. „Metų“ tema – lietuvių būrų bendruomenės gyvenimas XVIII a. Rytų Prūsijoje. Poemoje ne tik daug etnografinių duomenų, bet tai ir valstiečio savimonės liudijimas.

* Poemos tematika. Poema yra apie keturis metų laikus. Joje pasakojama, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus ir papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi Donelaitis aprašo 18 a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą.

* Donelaičio stiliui įtakos turėjo keletas epochų. Baroko pėdsakų randame stiliuje, leksikoje (vartojami grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai). Taip pat barokinis yra gyvenimo trumpumo motyvas, gąsdinantys pragaro, šienaujančios giltinės vaizdai. Su klasicizmu galima sieti: keturių metų laikų formą (kompozicija), b) hegzametrą, c) veiksmo vietos bei personažų pastovumą d) poemos didaktiškumą- pasakotojo siekimą pamokyti. Griežti moraliniai vertinimai poemoje perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti gyvenimo reiškinių priežastis, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas. Su švietimo idėjomis reikia sieti ir lietuviškumo gynimą.

* Poemoje į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. (Homeriškasis pasakojimas). Būtent gamtos vaizdai poemai suteikia savotiškos rimties. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai: Pričkus, Selmas. Kartais galima pajusti, kad į gamtą žvelgiama būro akimis Trakim, aprašydamas rudens darganas, Donelaitis tiesiogiai gamtos ir nevaizduoja, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metu.

Pritaikęs kasdieninei žmonių kalbai antikinį hegzametrą, K.Donelaitis pradėjo proziškąją (sietiną su sodriu, šiurkščiu žodžiu) lietuvių poezijos stilistinę kryptį. Kita kryptis – liaudies dainų pakylėta, nušlifuota deminutyvinė poetika. Kasdienį būrų gyvenimą visur lydi gamtos vaizdai; gamta čia sudaro ne tik foną, kuriame nuolat veikia žmonės, bet yra susieta su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika. Dažnai gamtos vaizdas tampa alegorija, metafora, pretekstu didaktiniams pasakotojo ar personažo samprotavimams. Galima suaktualinti kūrinį ir galvojant apie uždaro gyvenimo tvirtumą ir atviro gyvenimo gundymus (Veikėjai vertinami pagal gebėjimą dorai gyventi, pagal laikymąsi krikščioniškų normų. Būrai išlaiko beveik viską, nes neišeina iš kaimo, lieka būrais ir saugoja savo tradicijas).