Teisės teorijos konspektas

Pagrindinės sąvokos:

Kategorija - tai svarbiausia ir bendriausia mokslo sąvoka.

Objektas – [lot. objiciomesti priešais, laikyti priešais save] –yra tai, į ką nukreiptas žmonių mintys, norai ir veiksmai.

Metodologija [↗ metodas + ↗ ...logija]:

1) mokslas, aiškinantis moksl. tyrimo metodus, bendrų mokslo metodų teorija;

2) tikrovės pažinimo teorija, tirianti moksl. mąstymo būdą bei principus.

Etimologija [gr. etymologia] - pirmykštė, tikroji žodžio reikšmė.

Romėnų ius [jus] - reiškia tai, kas visuomet yra gera ir teisinga. Šis žodis kilo iš žodžio justitia [teisingumas]. Tokia yra prigimtinė teisė.

Filosofinis pozityvizmas -tai filosofijos kryptis, teigianti, kad mokslas yra faktų tyrimas, pagrįstas gamtos mokslų metodika.

Teisinis pozityvizmas – teisės teorija, grindžiama pozityvistine tyrimo metodologija.

Pagrindiniai temos aspektai:

1. Teisės teorijos objektas: teisės teorijos objekto samprata; teisės mokslo uždaviniai; teisės pažinimo specifika.

2. Teisės teorijos metodologija (teisės pažinimo teorija ir metodai): metodologijos sąvokos apibrėžimas ir pozityvistinės metodologijos esmės paaiškinimas; mokslinio pažinimo metodo samprata; teisės pažinimo metodai – filosofinis, sociologinis, kalbinis-loginis (dogmatinis), istorinis, kritikos, psichologinis, kompleksinis.

3. Teisės apibrėžimo problema.

Bendrosios pastabos

Teisės teorijos studijas pradėsime nuo pačių bendriausių su žmogumi susijusių dalykų, kurie mums leidžia išsiaiškinti „kas yra teisė“, „kas yra teisės teorija“, „kas yra teisės teorijos objektas“. Iš vidurinės mokyklos jau žinote, kad žmogus yra dvilypės prigimties – gamtinės ir dvasinės (vertybinės). Gamtinis pradas pasireiškia žmogaus kūnu, fiziologija. Tačiau gamtinio prado nepakanka, kad žmogaus pavidalo individą vadintume žmogumi. Jis turi būti įsisavinęs žmonių bendruomenei būdingą kalbą ir elgseną, t.y. tai, ką mes apibūdiname kaip kultūra. Kultūra yra visa tai, ką žmogus ir žmonių bendruomenės sukūrė ir kuria savo egzistencijai palengvinti ir įprasminti. Kultūra yra visa tai, ko nėra gamtoje. Todėl dažnai sakome, kad kultūra yra antrinė žmogaus prigimtis.Tai reiškia, kad gimęs individas tampa žmogumi tik žmonių bendruomenėje – pereina (naudojant ugdymo būdus ir formas) iš gamtinės būklės į kultūros, t. y. individas sukultūrinamas bendruomenės pastangomis, pvz., šeimos.

Instinktyvus bendrų elgesio taisyklių laikymasis padėjo pirmykščiams žmonių būriams išgyventi ir siekti geresnės egzistencijos. Vėliau bendrųjų taisyklių laikymosi ir egzistencijos (būties) ryšio svarba buvo įsisąmoninta. Tai reiškia, kad bendrosios elgesio taisyklės nėra vien instrumentai, bet ir tampriai susijusios su pagrindinių poreikių įgyvendinimu. Anot A. Maslau, pagrindiniai žmogaus poreikiai yra mityba, saugumas, darbas, meilė, savirealizacija. Šie pagrindiniai poreikiai ir yra svarbiausios žmogaus vertybės. Jos išdėstytos hierarchine tvarka, t. y. mityba yra svarbiau saugumo, o saugumas yra svarbesnis už darbą ir t.t. Tai reiškia, kad laisvai siekti savirealizacijos įmanoma, kai yra užtikrintas pirminių pagrindinių vertybių – mitybos, saugumo, darbo įgyvendinimas. Pagrindinių poreikių (vertybių) įgyvendinimą lemia bendrų elgesio taisyklių laikymasis.

Taigi žmonių bendruomenės taisyklės ir jų laikymasis turėjo ir dabar turi garantuoti pagrindinių poreikių (vertybių) įgyvendinimą. Pavyzdžiui, saugumą užtikrina galėjimas prognozuoti vienas kito veiksmus ir elgseną. Tai reiškia, kad taisyklės turi taip reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, kad jie galėtų sugyventi – bendrauti ir bendradarbiauti. Net ir konfliktuojant draudžiama peržengti tam tikra saugumą (vertybę) laiduojančias taisykles. Todėl galima padaryti išvadą: bendrosios elgesio taisyklės yra dvejopos prigimties – vertybinės (dvasinės) ir instrumentinės (praktinės). Pvz., seniausias žmonijos draudimas (tabu) yra kraujomaišos draudimas, kuris akivaizdžiai yra vertybinės prigimties. Taisyklės yra žmonių kultūros produktas.

Kartu su bendrų elgesio taisyklių laikymosi svarbos įsisąmoninimu formavosi ir stiprėjo žmonių bendruomenės (visuomenės). Pvz., šeimos egzistavimą (pripažinimą) apibrėžia tam tikrų bendrų elgesio taisyklių laikymasis.Neatsitiktinai dar Senovės Romoje visiškai pagrįstai buvo teigiama: Ubi societas ibi jus, t. y. „Kur visuomenė, ten ir teisė". Bet tik XX a. antroje pusėje labai garsaus britų ekonomisto Fr. von Hayeko pastangomis įtikinamai nustatyta, kad žmonių bendruomenės (dar plačiau - visuomenės) susiklosto ir vystosi, kai jos nariai laikosi bendrų elgesio taisyklių (socialinės tvarkos).

Žmonių bendruomenių raidoje savaime susiklostė ir buvo konkrečių žmonių pastangomis sukurtos įvairios bendruomeninio (socialinio) gyvenimo taisyklės, kurios apima šiuos santykius: a) santykis su savimi (pvz., higienos taisyklės, savižudybės draudimas), b) santykis su kitais žmonėmis ir jų grupėmis, c) žmonių grupių (bendruomenių, visuomenių) santykiai, d) santykis su darbu ir darbo įrankiais, e) santykis su turtu,f) santykis su gamta, g) santykis su Dievu. Taigi galima padaryti kitą išvadą, kad įvairios žmonių sugyvenimą reguliuojančios taisyklės kyla iš socialinių santykių ir yra skirtos jų darnai apsaugoti taip, kad žmonės galėtų ne tik išgyventi, bet ir siekti geresnės būties.

Visa žmonijos raidos istorija parodė, kad negali būti visuomenės be tam tikrų taisyklių (socialinių normų), reguliuojančių jos narių tarpusavio santykius. Jau pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje buvo daug įvairių papročių, tradicijų, draudimų ir kitokių moralinio pobūdžio normų bei taisyklių, kurių nemaža dalis turėjo išskirtinę – teisingumo arba teisinę (tvarkos) reikšmę. Tai reiškia, kad su teisingumu ar tvarka susijusias normas pažeidęs individas neišvengiamai užsitraukdavo savo arba kitos bendruomenės kaltinimo ir atitinkamo baudžiamojo sprendimo, kuris būdavo priimamas laikantis atitinkamų ritualų. Kitaip tariant, tarp įvairių socialinių taisyklių buvo ir tokių taisyklių, kurios apibrėžė teisingumo draudimus ir leidimus.

Šiuolaikinėje visuomenėje vienas svarbiausių klausimų yra klausimas „kas yra teisė?“. Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra ir pripažįstama, kad „teisės“ terminas yra daugiareikšmis. Taip yra todėl, kad teisės prigimtis yra dvilypė – vertybinė ir instrumentinė. Šiuolaikinėms žmonių bendruomenėms vis sunkiau susitarti dėl bendrųvertybių. Todėl pripažįstamas ir toleruojamas vertybinis pliuralizmas (daugybinis požiūris), jeigu jis nepažeidžia – žmogaus teisių.Siekiama sukurti tariamai vertybiniu požiūriu neutralią teisę. Dėl to pabrėžiama instrumentinė teisės galia – reguliuoti socialinius santykius. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą