Melo diagnostikos galimybės ir problemos

Gebėti atpažinti melą - aktuali tema žmonijai jau nuo senų laikų. Senovės istorijoje galima aptikti duomenų apie įvairius, keistus ir iracionalius, taip pat ir žiaurius metodus, kuriais žmonės mėgindavo nustatyti apgaulę. Senovės Azijoje įtariamajam liepdavo sukramtyti saują nevirtų ryžių ir juos išspjauti arba nuryti. Buvo manoma, kad melagiams išdžiūva burna, todėl jie arba negali nuryti, arba ryžius išspjauna sausus (Helle, 2009). Viduramžiais Europoje, siekiant išgauti tiesą, buvo kankinama. Nors ir primityvūs, šie būdai dažniausiai būdavo pagrįsti prielaida, kad melo požymiai atsispindi žmogaus išorėje, juos išduoda kūnas.
Suprantama, jog melas ir jo nustatymo galimybės yra svarbus mokslo objektas. Jau 1700-aisiais metais Daniel DeFoe iškėlė prielaidą, kad apgaulė gali būti vertinama stebint širdies plakimą. 1895-aisiais metais Cesare Lombroso tapo pirmuoju, panaudojusiu mokslą kaip metodą melui nustatyti. Lombroso naudojo prietaisus, vadinamus pletismografu ir sfigmografu, kurie buvo šiuolaikinio poligrafo pirmtakai (Helle, 2009).
Mokslininkai iki šių laikų labai aktyviai tyrinėja melo diagnostikos sritį, nes jos pritaikymas praktikoje svarbus visuomenei.
Žinoti, kaip nustatyti apgavystę, svarbu medicinoje, kur galima būtų geriau suprasti kai kurias ligas (pvz., asocialios asmenybės sutrikimą) (Kozel, Padgett, George, 2004). Žinoti, ar žmogus meluoja, svarbu įvairiose organizacijose, darbuotojų atrankoje. Tačiau ypatingą reikšmę melo diagnostika turi tiriant nusikaltimus; šioje srityje ji yra svarbiausia.
Melo nustatymu ypatingai domimasi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuo labai susidomėta prasidėjus teroristiniams išpuoliams tikintis, kad būtų galima dažniau jiems užkirsti kelią, jei pavyktų tiksliai nustatyti, kada žmogus meluoja (Burgoon, 2004).
Prieš pradėdami analizuoti melo diagnostikos būdus, trumpai apibrėšime pačią melo sąvoką bei apžvelgsime, kokius jo tipus galima išskirti.