Klasikinis sąlygojimas

Klasikinis sąlygojimas – tai išmokimo forma, kai išmokstama tarpusavyje susieti tokius stimulus (įvykius), tarp kurių nėra jokio būtino ryšio arba tai toks mokymasis, kai organizmas pradeda sieti du arba daugiau nesusietus tarpusavyje įvykius (Myers. 2008).
Veiksniai, kurie yra būtini klasikiniam sąlygojimui įvykti yra:
1. sąlyginis stimulas turi būti pakankamai stiprus ir ryškus, kad organizmas jį suvoktų (eksperimente tai buvo garsas).
2. nesąlyginis stimulas turi būti pateikiamas iškarto po sąlyginio stimulo pateikimo (eksperimente tai buvo elektrošokas).
3. laiko tarpas tarp bandymų turi būti ne per trumpas ir ne per ilgas, efektyviausias laiko tarpas tarp sąlyginio ir besąlyginio stimulų pateikimo yra 1-2 sekundės.
4. būtinas pakartotinis sąlyginio ir nesąlyginio stimulų pateikimas drauge.
Pirmasis klasikinio sąlygojimo tyrimus pradėjo I. Pavlov’as.Jis nustatė, kad jeigu sąlyginis stimulassusiejamas su nesąlyginiu stimulu, tai tarp jų atsiranda ryšys tokiu būdu, kad anksčiau buvęs neutralus sąlyginis stimulas (garsas) dabar sukelia sąlyginę reakciją (baimę) (Bakševičius, 2013).I. Pavlov’o tyrimai įrodė, kad galima išmokinti gyvą būtybę besąlygiškai reaguoti į neutralų stimulą.
Išmokinti galima per jutimus. Klasikinio sąlygojimo eksperimente žiurkės reakcijos stiprumas buvo priklausomas nuo jos jutimų. Jutimas – procesas, kai fizinė aplinkos energija, veikdama mūsų būseną, yra paverčiama nerviniais impulsais (Ledas, 2005).
DARBO TIKSLAS
Virtualiai žiurkeiSniffy pritaikyti klasikinį sąlygojimą.Palyginti virtualios žiurkės elgesio pokyčius klasikinio sąlygojimo metu.
DARBO PRIEMONĖS
Kompiuterinė programa „Sniffy PRO“.
TIRIAMASIS OBJEKTAS
Virtuali žiurkė Sniffy.