Klasikinio ir operantinio sąlygojimų pritaikymas

Mokymasis - nuolatinis organizmo elgsenos kitimas, susijęs su patirtimi, - glaudžiau negu visos kitos temos siejasi su pačia psichologijos esme (Myers, 2000. 255psl.). Tai labai svarbus procesas, kurio dėka susiformuoja įvairūs įgūdžiai, leidžiantys geriau prisitaikyti prie aplinkos ir išlikti. Dažniausiai išskiriamos dvi pagrindinės mokymosi rūšys – klasikinis sąlygojimas ir operantinis sąlygojimas. Pirmasis klasikinį sąlygojimą aprašė rusų fiziologas Pavlovas. Atlikęs tyrimus su šunimis, jis nustatė, jog tam, kad susidarytų sąlyginė reakcija, būtina, kad nesąlyginis dirgiklis (savaime sukeliantis reakciją) ir sąlyginis dirgiklis (kuris pats savaime nesukelia reakcijos) pasirodytų arti vienas kito. Taip pat svarbu, kad toks sutapimas laiko atžvilgiu būtų kartojamas, kol susidarys sąlyginė reakcija (Jusienė, Laurinavičius, 2007. 100psl.). Taigi, galų gale buvo aišku, jog klasikinis sąlygojimas tai išmokimo būdas, kai tam tikras dirgiklis ir atsakas susiejami asociatyviniais ryšiais. Antrąjį išmokimo būdą – operantinį sąlygojimą pirmasis tyrinėjo Thordnike, tačiau jo studijuota gyvūnų mokymosi forma vadinama instrumentiniu sąlygojimu. Pasinaudojęs Thordnike tyrimais, Skinneris patvirtino, kad spontaniška reakcija dėl efektyvumo (pastiprinimo) virsta

sąlygine reakcija ir tokį sąlygojimo būdą jis pavadino operantiniu. Operantis sąlygojimas – tai išmokimo būdas, kai naujas pageidaujamas elgesys arba atsakas yra įtvirtinamas pastiprinimų arba netinkamas elgesys susilpninamas bausme. Pastiprinimu laikytas bet koks įvykis, padažninantis reakcijas, po kurių jis eina. Teigiamas pastriprinimas – tai atlygis tikrąja to žodžio prasme: maistas, pritarimas, pinigai. Neigiamas pastiprinimas – kai reakcija arba elgesys sustiprinamas pašalinant neigiamus, nemalonius dirgiklius. O bausmės, kitaip nei pastiprinimai, slopina jau esamą elgesį, tačiau jos turi būti greitos ir tikros.( (Jusienė, Laurinavičius, 2007. 105psl.). Psichologas Bandura buvo vienas pirmųjų, kuris sukritikavo šį mokymosi būdą teigdamas, jog ne tik aplinka ir joje esantys išoriniai dirgikliai veikia asmenį, bet ir jis veikia aplinką aktyviai rinkdamasis, į ką reaguoti, o į ką – ne. Vis dėlto operantinis sąlygojimas kaip ir klasikinis laikomi vienais svarbiausių išmokimo būdų, kartu su išmokimu stebint.