Nedarni šeima

Pakitus ekonominei ir socialinei situacijai Lietuvoje, ne visi žmonės sugeba prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, todėl daugėja probleminių šeimų. Sunki ekonominė padėtis, nedarbas, nepakankamai veiksminga valstybinė socialinė politika, dažnai sudaro prielaidas šeimose tarpti alkoholizmui, smurtui, narkomanijai, vaikų nepriežiūrai ir t.t. Taigi atsiranda nedarnių šeimų, negalinčių sėkmingai socializuotis visuomenėje. Tokiose šeimose daugiausiai nukenčia nepilnamečiai vaikai, nes jie yra labiausiai pažeidžiami ir priklausomi nuo tėvų (globėjų).

Anot V.Aramavičiūtės (1975), nedarnios šeimos – yra tos, kurios nesudaro tinkamų moralinių vaikų auklėjimo sąlygų, kuriose nesaikingai girtaujama, ištvirkaujama, kuriose dažni konfliktai, netgi muštynės, kurių nariai grobsto visuomeninį turtą, vagiliauja. Dažnai šios šeimos vadinamos nedarniomis, moraliai pakrikusiomis, amoraliomis.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo pradėtos kurti naujo tipo socialinės paramos institucijos vaikams, kurie auga nedarniose šeimose (pvz., dienos, ugdymo ir socialinės paramos centrai). Tačiau suvokus vaikų problemų tiesioginę priklausomybę nuo jų šeimų sunkumų, buvo suprasta, kad socialinę paramą reikia teikti ne tik individualiai vaikui, bet ir jo artimiausiai aplinkai – šeimai. Socialinis darbuotojas, dirbdamas su nedarnia šeima, padeda spręsti jos problemas, kartu jis dirba su artimiausia jos aplinka : seneliais, kaimynais, giminaičiais ir draugais. Nedarnioms šeimoms mes priskiriame eilę požymių, kurie tarsi priklauso tik joms, o visos kitos šeimos yra idealios. Visuomenėje atsiranda didelė įtampa tarp vadinamų nedarnių ir darnių šeimų. Esant iš nedarnios šeimos, tai žeidžia žmogaus orumą. Iškyla klausimas ar apskritai galima sudaryti nedarnių šeimų sąrašus. Šios šeimos nuolatos matomos per padidinimo stiklą. Fiksuojamas kiekvienas jų atliktas nepadorus elgesys, neįvertinant jų gerųjų savybių. Siekiama šias šeimas pažeminti, nustumti ar net pasinaudoti žeminant jų statusą, tuo pačiu keliant savo.