Socialinio pedagogo darbe su šeima kylančios problemos

29 psl. / 7608 žod.

Ištrauka

Žmogaus gyvenimui ir egzistencijai visada buvo reikalinga bendruomenė ir tarpusavio jungtis. Viena iš tokių jungčių - šeima, be kurios neegzistuoja nei viena bendruomenė. Tai yra visuomenės pagrindas ir svarbiausia pirminė visuomenės ląstelė. Šeima - ta vieta, kurioje žmogus gyvena daugiausiai, ugdosi tam tikras verybes, mokosi suvokti save ir ieško savo kelio.

Šeima - svarbiausiai ir pagrindinė vaikų ugdymo institucija, kuriai būdinga savitos tradicijos, papročiai, gyvenimo patirties sklaida. Šeima - tai vienintelis ir tikras turtas, į kurį galima be baimės investuoti. Viskas, ką į ją beįdėtum, sugrįžta keleriopai.

JTO Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija (1948) skelbia, kad šeima yra pagrindinė ir natūrali visuomenės grupė ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugojama.

Pasak G. Kvieskienės mūsų šeimos socialinė politika bendrąja prasme orientuota į socialinės gerovės valstybes - į skandinaviškąjį socialinės gerovės modelį.

Lietuvoje pasikeitus ekonominei padėčiai, pakitus ir socialinei situacijai, ne visi žmonės sugeba prie to prisitaikyti. Atsirado tokių problemų kaip skurdas, bedarbystė, gyvenamosios vietos neturėjimas arba praradimas bei sunki finansinė padėtis. Prie tokio gyvenimo ritmo prisitaikyti labai sunku. Ir ne visi tai sugeba, ne visiems pavyksta žengti koja kojon su kitais visuomenės nariais. Tokia padėtis dažnai sudaro terpę atsirasti socialinės atskirties šeimoms, nedarnioms ir nepilnoms šeimoms, bujoti alkoholizmui, vaikų nepriežiūrai, smurtui ir narkomanijai.

D. Deveikienė cituodama V. Aramavičiūtę (1975) teigia, kad nedarnios šeimos yra tos, kurios nesudaro tinkamų moralinių vaikų auklėjimo sąlygų, kuriose nesaikingai girtaujama, vartojami narkotikai, kuriose dažni buitiniai konfliktai. Ten dažnai smurtaujama ir tyčiojamasi iš vaiko, iš silpnesnių šeimos narių ar kitų artimųjų. Dažnai šios šeimos vadinamos nedarniomis, amoraliomis arba socialinės atskirties šeimomis.

Kai kurių autorių (G.Kvieskienės, G. Bončkutės - Petronienės) žodžiais bei socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendrosiose nuostatose nedarnios šeimos įvardijamos kaip socialinės rizikos šeimos. Toks terminas paplitęs ir teisiniuose aktuose.

G. Kvieskienės (2003) teigimu, šeima yra labai unikali socialinė institucija, nes tik joje pratęsiama gyvybė, o kiekvienas individas tampa savo grupės nariu ir taip prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, o vėliau, jo šeimai padedant, už grupės ribų. Dauguma žmonių savo gyvenimą pradeda šeimoje, kuriai vėliau jie patys ir priklausys. Šeima savo vaikams perduoda pagrindines normas, vertybes, tradicijas, kurios turi labai didelę įtaką vaiko pozityviajai socializacijai.

Kun. Dr. Kęstutis Ralys (2009) teigia, kad šeimos samprata nėra baigtinė ir atspindi kiekvienos kultūros ir visuomenės tradicijas ir poreikius. Tačiau kiekvienas apibrėžimas akcentuoja tai, kas jo autoriui ar autorių grupei yra svarbiausia: įstatymdaviai ir politikai iškelia formalių ryšių svarbą; edukologams šeima – svarbiausias visuomenės vienetas, kuriame kuriama ir atstatoma.

Apie pagalbą šeimai, šeimos konsultavimą yra parašyta nemažai straipsnių, knygų. Šeimos problemą, tarpusavio santykius šeimoje nagrinėjo V. Aramavičiūtė (1978), M.Barkauskaitė (2000), G. Bončkutė-Petronienė (2008), V. Legkauskas (2008), L. Johnson (2001), R. M. Berns (2008) ir kt.

G. Kvieskienės (2009) teigimu tik nedaugelyje šalių socialinių funkcijų priskyrimas mokykloms ir naujų pareigybių kūrimas ėjo kartu. Čia išimtis Lietuva ir Ispanija. Ispanijoje nuo 1996 m. mokykloje dirba mokytojai - specialistai, žinomi kaip Bendrijos techniniai mokytojai. .Jie atlieka tarpininko vaidmenį tarp mokyklos ir šeimos, kontroliuoja mokyklos lankomumą. ,, JAV dirba mokytojai konsultantai, kurie kaip ir socialiniai pedagogai Lietuvoje teikia tarpininkavimo, socialinės pagalbos ir pozityviosios socializacijos paslaugas“- teigia G. Kvieskienė ( Socialinis ugdymas p. 25 -26. 2009).

Nepriklausomoje Lietuvoje pradėjus dirbti su turinčiais problemų vaikais, paaiškėjo, kad reikia dirbti ne tik su jais, bet ir su jų artimiausia aplinka, t.y. šeima. Taip atsirado socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo specialybės. I. Leliūgienė (Socialinė pedagogika. p. 16. 2002) teigia, kad ,,...1991 m. buvo sukurta socialinio pedagogo pareigybė, o mokykla tapo atvira socialinei aplinkai ugdymo institucija, integruojanti visus mikrorajone esančius žmonių ir organizacijų išteklius sėkmingai vaikų socializacijai. Lygia greta su vykdytu eksperimentu, 1991 metais Lietuvos universitetuose ir Utenos medicinos mokykloje pradėta ruošti socialinius pedagogus ir socialinius darbuotojus

Pasak G. Kvieskienės, šios srities specialistai turėtų būti įgiję gana platų išsilavinimą. Jie privalo turėti šeimos, pedagogikos, pedagoginės ir socialinės psichologijos, filosofijos, teisės, etikos žinias ir įgūdžius. Tai rodo, koks svarbus ir atsakingas yra darbas su šeima ir jos nariais. Būtent taip pasiruošę specialistai gali numatyti pagalbos tikslus, metodus, dirbant su šeima ir ją supančia aplinka, organizuoti socialinio - pedagoginio darbo procesą, prisiimti atitinkamoje situacijoje svarbius vaidmenis: globėjo, gynėjo, tarpininko, stebėtojo, vertintojo ir pan. Ir tik toks specialistas gali tinkamai organizuoti darbo su šeima procesą ir surasti tam darbui tinkamiausius metodus.

M. Gennari (2003) akcentuoja, kad šeimos viduje be jos narių yra rūpestis, vaikų auginimas, poreikių patenkinimas, maistas, kasdienis gyvenimas, saugumas, yra santykis ,,vieni už kitus“, yra meilė, ištikimybė, pasitikėjimas ir nuoširdus bendravimas. Taip pat yra konfliktai ir problemos. Jie irgi svarbūs, irgi yra kiekvienos šeimos viduje. ,,Taigi galime sakyti, kad šitas branduolys, kurio komponentus išskyrėme, nėra vien tik narių suma, bet pagrindinis dalykas, apibūdinantis tą branduolį, yra visi šie santykiai. Galima sakyti, kad tas tarpusavio pasikeitimo, ryšių, taip pat ir konfliktų branduolys yra tai, dėl ko šeima yra šeima.“ (M. Gennari ,,Ugdyti kiekvieną vaiką šeimoje ir visuomenėje“ p. 61; 2003).

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialiniame pranešime 2010-2011 m. (5.4.1.) sakoma: ,,Šeima yra pripažįstama kaip tautos pagrindas, žmonių dvasinio stabilumo, jų visaverčio gyveni­mo šaltinis. Todėl, formuojant ir įgyvendinant šeimos politiką, ir toliau bus siekiama sudaryti būtinas teisines, socialines, ekonomines, kultūrines ir kitas sąlygas, stiprinančias šeimą, skatinančias jos stabilu­mą ir visavertį funkcionavimą.“


Turinys

  • ĮVADAS5
  • 1. Socialinis darbas su šeima
  • 1.1 Šeimos vertybių Lietuvoje analizė8
  • 1.2 Socialinio pedagogo darbas ir jo samprata12
  • 1.3 Šeimos funkcijos13
  • 1.4 Socialinio pedagogo darbo funkcijos16
  • 2. Problemos, kylančios darbe su šeima
  • 2.1 Socialinio pedagogo darbas su šeima17
  • 2.2 Dažniausiai darbe su šeima iškylančių problemų analizė
  • 2.2.1 Tėvų emigracija21
  • 2.2.2 Pagalbos ignoravimas22
  • 2.2.3 Problemos neigimas23
  • 2.2.4 Hipergloba23
  • 2.2.5 Hipogloba25
  • 2.2.6 Skirtingas šeimos narių požiūris į vaiko auklėjimą26

Reziumė

Autorius
dzuke
Tipas
Kursinis darbas
Dalykas
Socialinis darbas
Kaina
€8.52
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Lap 6, 2015
Apimtis
29 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Socialinis darbas su šeima: „PARADOKSO METODAS“

Socialinis darbas Referatas vika1
Labai dažnai konfliktas šeimoje įsiplieskia dėl ne vietoje paliktų šlepečių. Šiuo atveju svarbu ne tiek pačios šlepetės, kiek sugebėjimas apie jas tarpusavyje pasikalbėti. (Psichologas...