Išsamus lietuvių literatūros autorių konspektas abiturientams

VINCAS MYKOLAITIS – PUTINAS

KONTEKSTAS

Meniškai brandaus, psichologinio, intelektualaus romano autorius. XX a. vidurio rašytojas, kuris oficialiai atsisakė kunigystės. Romane sprendžiamas pagrindinio veikėjo vidinis konfliktas: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią? Pasakojama Liudo Vasario iškunigėjimo istorija ( žmogaus formavimosi tema). Atskleidžiama asmenybės vystymosi, būties įprasminimo idėja. Vaizduojama nedrąsi prigimtis, nepaprastas savęs nepažįstančio, save prastai vertinančio jaunuolio nuolankumas ( negali aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl pašaukimo : tėvų valia, noras dirbti Lietuvai, patriotai iš kunigų luomo. ) Ilgas savęs pažinimo, tvirtėjimo, sudėtingų ir įvairiopų apsisprendimų kelias (primena Hamletą, pasirinkusį savianalizės kelią, bando atsakyti į klausimą, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią, supranta, kad prisitaikius prie kunigo gyvenimo būdo, išsižadi savęs, pasmerki save lėtai dvasinei mirčiai).

Temos:Meilė. Pasirinkimas, būties tema. Patriotiškumas. Kūryba. Tėvų ir vaikų santykis.

Pagrindinė mintis: Poeto ir kunigo keliai yra beveik nesuderinami, nes kunigystė apriboja daugelį poetui svarbių temų. Problemos:Pasirinkimas tarp poezijos ir kunigystės.Lenkėjimas.Kunigų luomo ydos.Meilė.Neryžtingumas siekti savo norų. Vertybės:Meilė.Lietuva.Kūryba.Pašaukimas.

Kūrinio žmogus:Liudas Vasaris primena Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto, savianalizės kelią. Jis pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, todėl tėvų valia išeina į kunigus. Liudą Vasarį stipriai veikia aplinka: nori dirbti Lietuvai, o žymiausi patriotai yra iš kunigų luomo.

Kūrybos bruožai„Tarp dviejų aušrų"

1. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų" (1927) - ryškiausia lietuviškojo simbolizmo knyga.
2. Rinkinio pavadinimas nurodo ypatingą Putinui laiką tarp dviejų aušrų - tarp saulėlydžio ir saulėtekio. Vakaras, pasak poeto, yra „kilnioji valanda", laikas, kai artėja naktis, kurią dar ankstyvosios poezijos eilėraščių žmogus vadino „kylančia". Tik naktį, nurimus dienos triukšmui, galima iš tikrųjų praregėti ir išgirsti, nes tada žmogus nesijaučia atskirtas nuo visa apimančios būties.
3. Rinkinyje kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos prieštaras. Poezijos žmogus jaučiasi „užviltas visareginčios saulės", jam per ankšta „pasaulio šviesumo riboj". Šviesa, Maironio ir kitų „Aušros" poetų traktuota kaip atgimimo, laisvės, tautos gerovės (prisiminkite Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę") įvaizdis, Putino simbolistiniuose eilėraščiuose netenka pozityvios reikšmės. Jam, kaip ir Vakarų Europos romantikams, svarbesnis ir prasmingesnis yra nakties laikas - naktį gali pradėti kelionę idealo link.
4. Apie nesuderinamą realybės ir idealo prieštarą kalba ir kita putiniška antitezė —. viršūnės ir gelmės. Ji yra ciklo „Viršūnės ir gelmės" centras. Putinas simbolistiniuose eilėraščiuose vengia smulkių, konkrečių vaizdų, potėpių, pasaulėvaizdį konstruoja iš kosminių elementų. Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius, vaizdas įgyja aiškią vertikalią ašį. Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmes. Pakalnės, bedugnės - apatinis pasaulio polius - paniekinamas dėl išsiilgtų dieviškų viršūnių, bet žmogus negali nuo žemės atsiskirti.
5. Šviesa ir tamsa, viršūnės ir gelmės atsiveria žmogaus prigimtyje, sieloje. Tuo būdu pagrindiniai Putino simbolistinių eilėraščių įvaizdžiai tampa žmogaus būties ženklais. Apskritai Putino vaizdinių sistema gana pastovi, bet simbolių prasmės kinta. Nuolat išgyvendamas siekių ir galimybių, svajojamo idealo ir realaus gyvenimo skaudžius kontrastus, žmogus svajoja juos jungti, derinti, pasiekti vienu metu ir viršūnes, ir gelmes.
6. Rinkinyje akcentuojama žmogaus lemtis - nuolatinė kelionė, veržimasis, troškimas įveikti savo kūno ir proto ribas, patirti nežinomybę, pasaulio begalybę ir viliojančią paslaptį, gyvenimą matuoti kitais dydžiais: „Nežinoma laime gyvent amžinai." Amžinas ieškojimas yra vienintelis prasmingas žmogaus gyvenimas, o nepasotinamas sielos alkis - didžioji vertybė.
7. Tokie polėkiai suartina Putino poezijos žmogų su romantikų herojumi. Dvasios maištas, amžinas nerimas, vienatvė kaip galimybė ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio ir su vienišumu susijęs skausmas, kentėjimas - ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai.
8. Būties priešpriešos, atskleidžiamos plačiais, didelių erdvių vaizdais, lemia patetišką, didingą Putino eilėraščių skambesį. Aukštas tonas, herojiška vidinė kova, negailestinga autoanalizė, amžinas veržimasis aukštyn - dramatizmo pagrindas. Poetas svarsto, bando aiškintis, apimti žmogaus būties visumą, pažvelgti į ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai buvo naujas ir svarbus lietuvių poezijos patyrimas.

Romanas „Altorių šešėly"

l . Romano pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto kryptį: visose trijose romano dalyse pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas trunka aštuoniolika metų - nuo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pa­grindinį vidinį konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią.

2. Kunigo gyvenimo būdas ir įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui, svetimi. Prisitaikyti prie jų - vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai. Tačiau Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas. Savo svyravimais ir nuolatinėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą. Vasaris negali prisitaikyti prie kunigų luomo nustatytų gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pašaukimo, jį stipriai veikia socialinė aplinka. Todėl jam lieka vienas kelias - grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius ir jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus dvasinės raidos istorijos iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs. Lietuvių literatūros istorijoje „Altorių šešėly" yra pirmas meniškai brandus psichologinis romanas.
3. Trijose romano dalyse atskleidžiami trys Liudo Vasario gyvenimo tarpsniai.

3.1. Pirmoje dalyje „Bandymų dienos" vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Seniau bodėjęsis paprasta gyvenimo aplinka ir troškes pasiaukoti dideliam darbui, už storų seminarijos sienų Vasaris neranda stipraus religinio jausmo. Jis pajunta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu, o pirmieji kūrybos bandymai, be didelio džiaugsmo, sukelia ir liūdesį, nes jis jaučiasi atitvertas nuo pasaulio. Bundanti meilė Liucei, atšalę santykiai su tėvais tik dar labiau žeidžia jo jautrią psichiką.

3.2. Antroje dalyje „Gyvenimas eina" Vasaris - jau Kalnynų parapijos vikaras. Jis stengiasi kiek galėdamas sąžiningai atlikti savo, kaip kunigo, pareigas, tačiau entuziazmas greitai atšąla, nes jo uolumas tampa pajuokos objektu. Vasaris bjaurisi politikuojančiais ir ūkininkaujančiais kunigais, tačiau jam nemielas ir asketiškas gyvenimo būdas. Dvaro bibliotekos knygos ir pažintis su baroniene Rainakiene pažadina savo vertės pajutimą ir norą atviriau svarstyti kunigo ir poeto nesuderinamumo klausimą.

3.3. Trečioje dalyje „Išsivadavimas" Liudą Vasarį matome po dešimties metų, grįžusį į Lietuvą, išsimokslinusį ir kartu subrendusį kaip menininką. Jis vengia religinių pareigų, nori susieti savo gyvenimą tik su literatūriniu darbu. Skaudžiai išgyvendamas Liucės savižudybę, supranta, kad kunigystė gali pražudyti ir jį. Auksė Gražulytė, turtinga Amerikos lietuvio dukra, skatina Vasarį galutinai nutraukti ryšius su kunigų luomu ir kurti šeimą. Tačiau šeimos gyvenimas jam atrodo per ankštas, uždedantis buities naštą ir taip atitveriantis jį nuo tikrojo pašaukimo - kurti. Romanas baigiamas Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai.

4. Romane vyrauja psichologinių procesų analizė, aiškinami veikėjų elgesio motyvai ir charakterio prieštaravimai, vaizduojama nuotaikų kaita, bet visa tai matome ne paties veikėjo akimis, kaip įprasta psichologiniame romane, o visažinio pasakotojo požiūriu. Pasakotojas nuolat stengiasi pateisinti ir išteisinti Vasario poelgius ir sprendimus - tai ne bešališkas stebėtojas. Tokia psichologinio romano pasakojimo struktūra, kai nuolat save analizuojantį veikėją iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi analizuojantis pasakotojas, ketvirtojo dešimtmečio lietuvių prozoje buvo naujas žingsnis.
5. Romane vartojama daugybė įvairių terminų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, vartojamų sąvokų gausa rodo pasakotojo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" galima vadinti ne tik psichologiniu, bet ir intelektiniu romanu.

JURGIS SAVICKIS

BIOGRAFIJA

Jurgis Savickis gimė 1890 m. Pagausančio dvare, netoli Ariogalos. Mokėsi Maskvoje, Peterburge, Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Kopenhagoje, Raudonajame Kryžiuje. 1919 m. pradėjo diplomato karjerą: dirbo Lietuvos atstovu Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Suomijoje. Sovietų valdžiai okupavus Lietuvą, apsigyveno Pietų Prancūzijoje. Mirė 1952 m.

1. Savickis - Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (daile, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.

Kūrybos bruožai

1. J. Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietuvių literatūroje XX a. trečiajame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę savo originalumu. Tačiau J. Savickio kūryba netelpa tik eksperimentinio meno rėmuose, nors daugelis kritikų randa jo kūryboje ekspresionizmo, impresionizmo ar absurdo teatro bruožų.
2. Pirmas J. Savickio novelių rinkinys „Šventadienio sonetai", išėjęs 1922 m., savo modernumu gerokai pralenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje buvo atsisakyta vaizduoti senąjį (etnografinį) Lietuvos kaimą, nebuvo pabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, buvo laužomi tradicinio (epinio arba lyrinio) pasakojimo kanonai.
3. . Kituose apsakymų rinkiniuose („Ties aukštu sostu", 1928, „Raudoni batukai", 1951) rašytojas liko ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, J. Savickis negarbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą. Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektui, tačiau, anot A. Nykos-Niliūno, „viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta". Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
4. J. Savickis pirmasis lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kultūra nekritikuojama ir neidealizuojama, o rodoma viskas - ir kas gražu, ir kas bjauru. Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių autoriaus kūriniuose. Mieste J. Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save - viskas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties.
5. Novelių veikėjai - laisvi žmonės, gyvenantys tik pagal jų pačių suvokiamą programą, kartais pasielgiantys neprognozuojamai, paskatinti aistros ar nesuvaldyto instinkto. Veikėjų charakteristikose ryškus erotinis pradas. Jų poelgiai dažnai nuvilia arba stebina skaitytoją, nes yra „netipiški", netikėti.
6. Kitoks to meto literatūroje yra ir J. Savickio pasakojimas. Jo pasakotojas, išlaikydamas atstumą, stebi, kaip veikėjas jaučiasi atsidūręs neįprastose (arba gerai pažįstamose) aplinkybėse, kaip reaguoja į aplinką, ką mąsto. Pasakotojas dažnai šaiposi iš kilnių žmogaus norų ir jo prigimties netobulumo, nelauktų poelgių, tačiau nesmerkia, nemoralizuoja.
7. Dažnai pasakotojas išreiškia rašytojo vertybines nuostatas. J. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje - tik veidmainystė, visos vertybės galų gale pasirodo apsimestinės. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški. Šiame pasaulyje už gera dažnai atsimokama blogu. Pasakotojas skeptiškai vertina paviršutinišką tikėjimo suvokimą, Dievas yra netekęs transcendentiškumo. Mirtis nesiejama su tragizmu, neskatina apmąstyti žmogaus būties.
8. Cirkas, baletas, teatras, filmai, marionetės, arlekinai - nuolatiniai J. Savickio prozos įvaizdžiai (perimti iš ekspresionizmo dailės ir lyrikos). Šiame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai pats žiūri į jį su ironija, kaip į pašalinę komediją. Taigi J. Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Novelių veikėjai dažnai kalba, elgiasi ir gyvena „stilingai". Įtaką jiems daro ne tradicijos, o tam tikra kultūra arba pseudokultūra. Nė vienam veikėjui nebūdingas ypatingas individualumas.
9. Stipriausias J. Savickio novelių impulsas yra vyro ir moters santykiai. Flirtuojanti moteris ir viliojamas vyras yra pagrindiniai veikėjų tipai, pasakotojo pristatomi labai skirtingai. Vyras visuomet apibūdinamas trumpai nusakant jo amžių, socialinį statusą; pasakotojas įžvalgesnis vyro psichikai, jo mintys dažniau girdimos skaitytojui.

Moterys J. Savickio novelėse tarsi netikros: jos visuomet vertinamos iš vyriškų pozicijų ir yra didžiausios ir nuolatinės ironijos objektas. Moteris priklauso materialiajai pasaulio plotmei, jos materialumų liudija akcentuojamas kūniškumas.

10. J. Savickio stilių būtų galima pavadinti „ne visai taisyklingu": sakiniai dažnai sąmoningai „išardomi" į atskirus žodžių junginius, pavienius žodžius, net šalutinis sakinys tampa savarankiškas, nepaisoma tradicinės skyrybos, praleidžiamos sakinio dalys (mėgstama elipsė). Iš pirmo žvilgsnio pasakojimas atrodo fragmentiškas, nerišlus. Tokia stilistika skatina skaitytoją budriai skaityti novelę, atkreipti dėmesį į netikėtus žodžių derinius ir taip atsirandančias naujas prasmes.
11. J. Savickis visą gyvenimą liko ištikimas šiai rašymo manierai, galbūt todėl nesulaukė tokio didelio skaitytojų dėmesio kaip jo amžininkai Vaižgantas, V. Krėvė ar kiti. Anot A. Nykos-Niliūno, J. Savickis ligi šiol „pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei prigimties neišdavė". Nepavirto J. Savickis nei tuo, ką mes vadinam klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas.

Temos:Vaiko pasaulėvoka, jo gerumas ir žmogiškumas.lgesys, gailėstis. Skirtingų kartų požiūris. Žmonių tarpusavio santykiai.Žmogaus prigimtis, žmogiškumas.Paradoksalios situacijos, žmonės su kaukėmis..

Problemos:Žmogiškumo stoka.Seno žmogaus atstūmimas.Kartų skirtumai.Ar gali geras žmogus mušti kitą žmogų?

,,Kova'' – vaiko kova už motiną ir savo gyvenimą. ,,Ad astra'' - Dalba – senas ūkininkas, kuris yra praradęs žmogiškumą. Nors jį išgelbėja šuo, tačiau jis šventą dieną, eidamas iš bažnyčios prisimena „nebaigtą darbą“ ir nuskandina gyvūną. Žmogaus žiaurumas, žmogiškos šilumos trūkumas. Žmogaus degradavimas – rūsti gyvenimo tragedija. ,,Vagis'' – vaikas vaizduojamas kaip teigiamas herojus. Jis elgiasi taip kaip jam diktavo prigimtis, todėl savarankiškai pasirinkęs vertybes jis tampa subrendęs kaip žmogus. Dvilypė žmogaus prigimtis. ,,Fleita''- menininko drama, nereikalingo žmogaus likimas. Žmonių abejingumo, egoizmo, sąvanaudiškumo tema.

RAŠINIŲ TEMOS

1. Ar dora prisidengti kauke?
2. Ar tikrai ţmogus yra savo laimės kalvis?
3. Ar ironija – silpnųjų ginklas?

ANTANAS ŠKĖMA

Biografija

Lietuvių moderniosios literatūros atstovas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Škėma gimė 1910 m. Lenkijoje, Lodzėje, vėliau su tėvais gyveno Rusijoje, Ukrainoje. Šeimai grįžus į Lietuvą, mokėsi medicinos, teisės, tačiau mokslų nebaigė; daugiausia laiko skirdavo teatrui: vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius, pats ėmėsi dramaturgijos.

1944 m. su žmona ir dukra pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Ten dirbo įvairiuose fabrikuose darbininku, viešbučio liftininku, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1961 m. žuvo automobilio katastrofoje netoli Čikagos.

Literatūroje A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė", kurioje atsispin­di esminė jo ieškojimų kryptis - dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvokiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947), „Šventoji Inga" (1952), „Čelesta" (1960). Jose ironiškai žvelgia į žmonijos istoriją, jų žmogus absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. Be novelių, parašė devynias dramas (žinomiausia -„Pabudimas"), kuriose svarsto amžinuosius meilės ir mirties klausimus.

Romanas „Balta drobulė", vienas žymiausių šio žanro kūrinių lietuvių literatūroje, buvo parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 m. Jis pasižymi modernia pasakojimo forma.

1. Škėmos literatūrines pažiūras atskleidžia ne tik jo grožinė kūryba, bet ir publicistika bei literatūros kritika. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose atvirai deklaruojamos tautinės ir krikščioniškos vertybės laikomos svarbesnėmis už meninius literatūros ieškojimus. A. Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšės literatūros garbinimo. Jo nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni ir artima Vakarų literatūros kontekstui.

Kūrybos bruožai

l . Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą (prasideda be šešių minučių keturios po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą). Šioje „paros istorijoje" dominuoja sąmonės srautas, t.y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, reakcija į žmones, kuriuos Garšva kelia liftu, asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka kaip fragmentiškas, bet nenutrūkstantis srautas.

2. Greta sąmonės srauto, perteikiamo dažniausiai pirmuoju asmeniu, atsiranda trečiojo asmens balsu sakomi žodžiai. Tai pasakotojas, žvelgiantis iš šalies ir komentuojantis, ką Garšva veikia ir kur jis yra. Visažinis pasakotojas taip pat papasakoja kai kuriuos Garšvos ankstesnio gyvenimo epizodus.
3. Be sąmonės srauto ir iš šalies žvelgiančio pasakotojo teksto, romane pateikiami ir Garšvos užrašai, kuriuose pagrindinis veikėjas prisimena ir pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje.
4. Minėti trys pasakojimo tipai romane nuolat kaitaliojami dažnai nepaisant pastraipų ar kitokių grafinių ženklų.
5. Romane pavaizduota tik vieno personažo - Antano Garšvos, keturiasdešimties metų vyro, dirbančio keltuvininku, t.y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji parodyta įvairiais požiūriais. Garšva - keltuvininkas. Privaloma uniforma - suvienodinimo ženklas, Garšva jaučiasi prarandantis individualybę: jis - tik 87 numeris, negali bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko vaidmenį, uždara keltuvo erdvė primena kalėjimą ir t.t. Garšva - taip pat ir poetas. Kūryba jį gelbsti nuo rutinos ir aplinkos gniuždymo. Garšva tiki, kad kūryba gelbsti ir nuo mirties, ir daro žmogų žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
6. Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai junta gyvenimo beprasmybę ir savo padėties tragizmą, nes absurdą, kaip ir filosofas bei rašytojas Albertas Kamiu (Camus), suvokia sąmoningai. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija.
7. Garšva jaučiasi esąs nevykėlis. Liga apverčia jo gyvenimą aukštyn kojom, paaštrėja kaltės jausmas, katastrofos nuojautos daro gyvenimą neįmanomą.
8. „Balta drobulė" sukuria tragišką literatūrinę modernių laikų destruktyvaus pasaulio viziją, kokios dar nebuvo kaimo tematika besiremiančioje lietuvių prozoje. Romane svarstomi pasaulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su realybe ir Dievu, apmąstoma emigranto patirtis

Kontekstas: Antanas Garšva artimas autoriui, nes abu emigrantai, kūrėjai, dirbantys nemėgstamą darbą. Išeivių kūryba – neabejotinai viena talentingiausių lietuvių istorinės, kultūrinės ir egzistencinės patirties išraiškų. Romane vaizduojama tragiška ir skausminga Xxa.žmogaus patirtis (karai, praradimai, tradicinių vertybių nuvertėjimas). Būties prasmės, beprotybės, istorinės temos. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus : kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Atsakymų jis ieško filosofijoje( remiasi XIXa. I pusės filosofu A.Šopenhaueriu) realybėje, savo praeityje bei aplinkinių patirtyje. Romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir apie meilę, bene žymiausias XX a. lietuvių miestietiškos prozos kūrinys. ,,Balta drobulė'' – XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio .skausminga išraiška. Antanas Garšva yra protagonistas. Antanas Garšva serga neurastenija, skaudžiai išgyvena, kadangi dirba monotonišką ir nemėgstamą darbą. Jis jaučiasi nelaimingas, nes dėl ligos negali sukurti tobulo eilėraščio. Taip pat Garšva skausmingai aukojasi atstumdamas savo mylimąją Eleną.

Temos:Žmogaus, atsidūrusio svetimam krašte, situacija. Nelaiminga meilė, pasiaukojimas. Patriotiškumas. Kūryba. Išorinių aplinkybių įtaka žmogui.

Problemos:Kaip kurti dirbant monotonišką darbą?Pasirinkimas istorijos kryžkelėje.Nelaiminga meilė, liga (neurastenija) Vertybės:Meilė.Kuryba.

JUSTINAS MARCINKEVIČIUS

Biografija

Poetas, dramaturgas, prozininkas 1954 m. baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas. Dirbo redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Gyvena Vilniuje. Daugelio premijų laureatas. Į literatūrą atėjo šeštojo dešimtmečio viduryje. Tuomet buvo susijęs su oficialiai sovietinės valdžios palaikoma literatūra, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ėmė tolti nuo oficialiosios komunistinės ideologijos, tapo vienu iš aktyvių tautinės idėjos puoselėtojų ir gynėjų. Savo kūryba, viešais pasisakymais Just. Marcinkevičius Lietuvoje yra išsikovojęs aukštą moralinį autoritetą.

Svarbiausi kūriniai: poezijos rinkimai „Liepsnojantis krūmas" (1968), „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas" (1978), poemos „Donelaitis" (1964), „Pažinimo medis" (1979), draminė trilogija „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971), esė knyga „Dienoraštis be datų" (1981).

Kūrybos bruožai:

1. Draminėje trilogijoje „Mindaugas" (1968), „Mažvydas" (1977), „Katedra" (1971) kalbama apie visiems laikams aktualias problemas: koks yra pareigos ir asmenybės laisvės santykis, ar visada tikslas pateisina priemones. Šioje trilogijoje poetas norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą atsirado pagrindinės lietuvių nacionalinio gyvenimo formos: valstybė, raštas, menas.
2. Poetinės dramos „Mindaugas" siužetą sudaro Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo gyvenimo istorija: kova dėl valdžios, nelaiminga meilė, karūnavimas ir pagaliau mirtis nuo saviškių sąmokslininkų rankos. Tačiau istoriniai faktai leidžia dramaturgui šiuolaikinio žmogaus akimis pažvelgti į tautos istorijos ir žmogaus egzistencijos klausimus. Veikėjų mintys bei išgyvenimai bene svarbesni už siužeto įvykius. Tai parodo ir abiejų veikalo dalių pavadinimai: I d. - „Meilė ir smurtas", II d. - „Šlovė ir kančia". Dramoje atskleista Mindaugo tragedija - tai valdovo ir žmogaus tragedija. Mindaugas - valdovas, siekiantis bet kokia kaina suvienyti Lietuvą, bet kartu jis gyvas, klystantis, brangiai už viską sumokantis, savo asmeninį gyvenimą norintis turėti žmogus. Just. Marcinkevičius kelia klausimą: ar kilnus tikslas visada pateisina priemones? (Mindaugo kovos su politiniais priešininkais metodus dramoje taikliai nusako jo brolis Dausprungas: „Pakorė, nugalabijo, išvijo.").
3. Antroji trilogijos dalis - trijų dalių giesmė „Mažvydas" - nukelia skaitytoją į XVI amžių, kai atsirado raštija lietuvių kalba. Pagrindinis kūrinio personažas - pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jo „Katekizmo" žodis turi būti švarus, teisingas, vienijantis, tarnaujantis laisvei. Mažvydą autorius pristato kaip gyvybinių tautos interesų reiškėją, didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis - dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus (beje, tai poeto sukurti, o ne biografiniai faktai). Taigi ir šioje dramoje pagrindine konflikto ašimi lieka žmogaus pareigos, aukojimosi aukštesniems idealams ir jo asmeninio gyvenimo susidūrimas.
4. Just. Marcinkevičiaus dramose, panašiai kaip ir poezijoje, kalbama apie žmogaus įsipareigojimą tėvynei, jos kultūrai, apie kalbos, rašto svarbą, būtinybę juos saugoti, o kartu apie žmogaus meilę, apie jo kaltes ir atgailos galimybę.

Kontekstas: Poetinėje dramoje ,,Mažvydas'' Justinas Marcinkevičius vaizdavo šešioliktojo amžiaus pirmosios lietuviškos knygos autorių Martyną Mažvydą, kuris dėl pareigos Lietuvai ir gimtajai kalbai išsižadėjo dievo, savo knyga skleidė sampratą apie pasaulį ir bandė išmokyti lietuviško žodžio. Šia poetine drama Justinas Marcinkevičius norėjo parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo lietuvių tautos šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios lietuvių nacionalinio gyvenimo formos - valstybė, raštas, menas. Rašytojas dar labiau iškėlė rašto bei kalbos vertę. Justinas Marcinkevičius, kuris dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“ ,savo kūryba gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją bei teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Justinas Marcinkevičius tautiškumą iškelia poetišku patriotišku žodžiu. Taigi kiekvieno žmogaus pareiga - dirbti ir kurti del Tėvynės.Mažvydui labiausiai rūpi pareiga, tauta. Jis gyvenimo prasmę supranta kaip įsipareigojimą Lietuvai, todėl atsisako asmeninės laimės.

Temos:Įsipareigojimas tėvynei, pareiga, atsakomybė. Raštas, kalba. Nelaiminga meilė.Kaltė, atgaila.

Pagrindinė mintis: Svarbiau yra pasiaukojimas dėl tėvynės ir kalbos. Problemos:Pareigos ir meilės santykis.Nutautėjimas. Vertybės:Lietuva.Kalba, kultūra.Meilė.Pareiga.

1. Mickevičius, be abejonės, vienas didţiausių XIX a. Europos rašytojas, gerai ţinojo, kas jam yra Lietuva. (..) Iš A. Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai. Visa tai ţinome. Bet nekalbame, kas A. Mickevičius pats kūrė XIX a. lietuvių literatūrą, jos dvasią aktyviai veikė iki Maironio, kartu su juo ir net iki šių dienų.“(V. Daujotytė).

RAŠINIŲ TEMOS

1. Pareiga – tai meilė tam, ką pats sau įsakai. J.V. Gėtė
2. Kilniausia ţmogaus paskirtis – tarnauti kitiems ţmonėms. Š. Čotopadhajus
3. Žmogus įgyja vertę, tikrai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį. Just.Marcinkevičius