Mažosios Lietuvos Politinė padėtis iki XXa.

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva (vok. Preussisch Litauen), rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen) - istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalvijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. "Mažosios Lietuvos" sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis - Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinama ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų. Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros, šis regionas buvo svarbus Lietuvos kultūrai. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki 1709-10 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai.