Žmogaus būties apmąstymai skirtingų epochų literatūroje

Baroko epochos rašytojas M.K. Sarbievijus žmogų suvokė kaip menką būtybę, neturinčią nei galios, nei teisės pasipriešinti likimui. Šią mintį padeda atskleisti lemties rato, fortūnos, kamuolio įvaizdžiai. Žmogaus gyvenimas tarsi šokinėjantis kamuolys: čia jis siekia padanges, viršūnes, čia skaudžiai trenkiasi į žemę. Viename iš kūrinių – „Odėjė Telefui Likui“ M.K. Sarbievijus mąstydamas apie žmogaus būtį pasinaudoja žaidimo motyvu: „Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.“ Tokią pesimistinę žmogaus sampratą gali paaiškinti Renesanso epochą nuvainikavusi staigi mokslo pažanga astronomijos srityje. Kopernikas savo atradimais žmonijai parodė, kad tai, kuo tikėjo visą gyvenimą, yra netiesa, žmogus - ne visatos centras, o tik mažytė jos dulkė.