Lietuvoje 2015-ieji metai paskelbti Etnografinių regionų metais. Remdamiesi konkrečiais pavyzdžiais, pristatykite savo regioną keliais aspektais ir aptarkite jo kultūrinį savitumą

2015-uosius metus skelbti Lietuvos etnografinių regionų metais Seimui pasiūlė Etninės kultūros globos taryba (EKGT), siekdama etnografinių regionų savitumo išsaugojimo ir suaktualinimo Lietuvoje.

Įgyvendinant šį projektą bus išryškinti Lietuvos etnografinių regioninį savitumą atspindintys dalykai – tautiniai rūbai, kulinarinis paveldas, etnoarchitektūra, papročiai, tarmės ir patarmės, tautosaka, muzikinis folkloras, tautodailė ir kita liaudies kūryba, etnografinių regionų istorinė raida, dabartinė jų kultūros būklė ir plėtros galimybės. Lietuvos valstybė įsipareigojimą išsaugoti savo etnografinių regionų savitumą įtvirtino Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu, kuriame etnografinio regiono sąvoka apibrėžiama kaip „istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.

Regioninio istorinio kultūrinio savitumo išsaugojimas yra viena iš svarbiausių Europos Sąjungos regioninės politikos krypčių. Tai ypač pabrėžia ekonomiškai labiau išvystytos šalys, tokios kaip: Vokietija, Austrija, Jungtinė karalystė, Švedija, Suomija, Prancūzija, Belgija, Nyderlandai, Danija, Portugalija, Ispanija, Italija. Nuo šių šalių neatsilieka ir kitos ES šalys, išsaugojusios savo istorinius regionus: Vengrija, Airija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Bulgarija, Rumunija, Latvija. O mums broliška Latvija savo etnografinius regionus yra įtvirtinusi net šalies Konstitucijoje.

Remiantis susiklosčiusia tradicija, Lietuvos Respublikos teritorija dalinama į penkis etnografinius regionus: Aukštaitiją, Dzūkiją (Dainavą), Mažąją Lietuvą, Suvalkiją (Sūduvą) ir Žemaitiją. Svarbiausi kriterijai, pagal kuriuos brėžiamos Lietuvos etnografinių regionų ribos, yra: materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių (darbo, šeimos, kalendorinių ir bendruomenės švenčių, kalbos (tarmių), folkloro, tradicinių amatų ir verslų, kulinarinio paveldo, architektūros, drabužių, audinių ir kt.) regioninis savitumas. Nors šie regionai formavosi ne vienu laiku ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas, tačiau juos sudaro pakankamai ryškūs etninės kultūros vertybių klodai, reikšmingi ne tik ten gyvenančių žmonių savimonei, bet ir visos Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymui ir stiprinimui.