Tautiškumo kaita lietuvių literatūroje

Antra, darbas dėl tėvynės - taip lietuviškas identitetas buvo suvokiamas tautinio atgimimo laikotarpiu XIX a. Šią idėją atskleidė pagrindinis tautinio sąjūdžio ideologas V. Kudirka. Puikus pavyzdys yra paties autoriaus veikla. Visą savo gyvenimą, ypač sunkiomis istorinėmis sąlygomis (spaudos draudimo metu), Kudirka skyrė lietuvių tautai žadinti, siekė apsišvietusius lietuvius įtraukti į kultūrinę veiklą, daug jėgų atidavė ugdydamas Lietuvos valstiečius. Poetas redagavo nelegalų mėnesinį laikraštį „Varpas“, kuris buvo kontrabanda gabenamas iš Prūsijos į Lietuvą. Prie šios veiklos prisidėjo knygnešys Petras Mikolainis, kurio dėka „Varpas“ plačiai plito. Abu šviesuoliai savo pilietiniu aktyvumu iš sąstingio kėlė Lietuvą šviesiam ir laisvam gyvenimui, o ypač V. Kudirkos pasiaukojimas gimtojo krašto gerovei tapo didžiausia dovana tiek visai tautai, jos kultūrai, tiek ir modernėjančiai lietuvių literatūrai. Raginimas įsitraukti į visuomenės gyvenimą atsispindi ir poeto eilėraštyje „Labora“, kuriame jaunas žmogus skatinamas būti žmogiškas t.y. rinktis veiklų ir prasmingą kelią : „sėk pasėlio grūdus“, gyvenimo knygą skaityk laps į lapą“. Darbas visuomenei reikalauja sąmoningo apsisprendimo, ryžto, todėl svarbu ne gėrėtis kilniais idealais, o jais gyventi: „Siek idealo, tik doro ir aukšto“. Šiais žodžiais poetas siekia atskleisti tautiškumo pamatus bei ugdyti skaitytoją – atsidavusį kilniausiai tarnavimo tėvynei idėjai. Eilėraštyje „Varpas“ akcentuojama tėvynės gerovė ir laisvė, kurios galima pasiekti irgi tik per visuomeninį darbą, todėl kiekvienas posmas baigiamas raginimu: „Kelkite, kelkite, kelkite...“. Šie žodžiai kviečia žmogų prisidėti prie tautinio darbo ir kurti gimtinę savo pastangomis, nes tik darbinga veikla lietuviai galės išlaikyti savo identitetą. Taigi, Kudirka remiasi į tuometinę situaciją (carizmą, tautos sampratos praradimą dėl rusinimo ir lenkėjimo) ir ,kitaip nei Daukša, pabrėžia, jog tautinis tapatumas formuojasi nuo kiekvieno asmens darbo tėvynės labui.