Tėvynės, gamtos ir žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje

Koks yra ryšys tarp žmogaus tėvynės ir gamtos? Manau, tai labai glaudus ir tvirtas ryšys, nes žmogus pradeda savo gyvenimą tėvynėje, ir tuo labiau iš karto prisiriša prie gamtos prieglobsčio. Tad galima teigti,kad tarp šių trijų dalykų ryšys yra tvirtas ir labai laudus. O koks yra šių trijų elementų vaizdavimas literatūroje? Tai yra labai dažnos temos lietuvių literatūroje.Tad šiandien savo viešąjame lietuvių kalbos kalbėjime ketinu šnekėti apie tai, koks yra ryšys tarp tėvynės, gamtos ir žmogaus vaizduojamas lietuvių literatūroje. Kuo gamta ir žmogus yra naudingi ir reikalingi pačiam žmogui. Ir kodėl žmogus turi išmokti branginti šiuos visus dalykus. Savo mintis ir teiginius pagrysiu konkrečiais lietuvių kalbos pavyzdžiais.

Įžanga

Prisistatymas. Mano kalbėjimo tikslas yra atskleisti tai, kaip tėvynė, gamta ir žmogus yra vaizduojami lietuvių literatūros kūriniuose ir kokia to vaizdavimo prasmė bei reikšmė kiekvienam iš mūsų.

Dėstymas

Pagrindinė mintis – gamta, tėvynė ir žmogus yra labai glaudžiai susiję tarpusavyje.

Teiginiai:

1. Visų pirma, gamta yra vaizduojama spalvinga ir išraiškinga. (Antanas Baranauskas. Poema „Anykščių šilelis“. Vaizduojamas gamtos grožis.)

Taip pat, tėvynė skatina kurti ir mylėti ją iš toli. (Salomėja Nėris. Eilėraštis „Namo“, kuriame vaizduojama tėvynės reikšmė žmogui.).Dar, tėvynė ir žmogus yra neatsiejami nuo istorijos. (Justinas Marcinkevičius. Poema „Donelaitis“. Vaizduojamas istorijos ir tėvynės ryšys.)

Apibendrinimas