Žmogaus ir gamtos harmonija romantinėje lietuvių literatūroje

Kad lagštingalas užgieda,

Kad pavasaris jau žiedą

Iš žalių lapelių gvildo,

Vėl girelės ir lietuvio

Džiaugsmas neturi liežuvio,

Nors krūtinę ir sušildo.

(„Lietuvis ir giria“ Maironis)

Lietuviai yra miško tauta, todėl gamtos ritmas jiems yra savas. Tas ritmas nulemia mūsų vidaus gyvenimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje tautiečiai yra išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą, kuris yra pagrindas kiekvienos tautos sveikai ateičiai. Darnus ryšys su tėvyne lėmė lietuvio meilę gamtai, gebėjimą ja naudotis kaip maitintoja, globėja ar įkvėpėja. Šis ryšys atsispindėjo romantizmo laikotarpiu – romantikus žavi beribė, paslaptinga, didinga gamta, kuri teikia prieglobstį nuo nykios kasdienybės. Šiuo laikotarpiu gamta yra palaima ir išsigelbėjimas. Šią žmogaus ir gamtos harmoniją savo kūryboje atskleidžia XIX amžiaus rašytojai Antanas Baranauskas bei Jonas Mačiulis – Maironis.