Kurį lietuvių kultūros reiškinį – literatūrą, kiną, teatrą – ir kodėl laikytumėte didžiausia visų laikų tautos kultūrine vertybe? Pristatykite jį ir pagrįskite savo pasirinkimą

Lietuvos kultūra – tai Lietuvos teritorijos gyventojų dvasinės veiklos ir bendravimo produktų bei priemonių visuma, reikalinga žmogaus fiziniam ir dvasiniam tobulėjimui. Tai mokslo pasiekimai, menas, filosofija, religija, pasaulėžiūra, kalba, papročiai, tradicijos. Manau žmogaus tobulėjimui, supratimui yra be galo vertingos visos kultūros sritys. Tačiau mane labiausiai žavi lietuviškas kinas, kuris, manau, gali plačiau skleisti meninę informaciją apie savo šalies būtį ir vertybes.Kino kūrėjai – tai aktoriai, režisieriai, operatoriai, scenarijų autoriai, scenografai ir kitų profesijų specialistai. Prie lietuvių kino meno raidos prisidėjo daug rašytojų, kompozitorių, dailininkų, , teatro aktorių, dalyvavasių kuriant filmus. Tai, jog kine galiu susitikti su daugelio menininkų kūryba, mane traukia. Kinas man, kaip jaunam žmogui, padeda vizualiai susipažinti ne tik su šiandieninėmis įvairiomis gyvenimo sritimis, bet ir geriau suprasti bei pažinti tautos istoriją, pamatyti ir išgirsti žinomus rašytojus ar kitus kultūros veikėjus, Lietuvai nusipelniusius žmones. Kinas greitai sensta, tačiau esu mačiusi labai seniai kurtų filmų, kurie man patiko ir negaliu užmiršti iki šiol. Štai juostoje „Naktį prieš parodos atidarymą“ du jauni kinematografijos studentai Tumas ir Dausa sukūrė filmą apie medžio drožėjus. Filmas senas, sukurtas 1963 metais. Įdomu tai, jog ten pamačiau ne tik nagingų lietuvos skulptorių darbus, bet muzika ir pasakojimai leido geriau suprasti drožėjo amatą, pamatyti tarsi kalbančius medinukus (lietuvių dievus, Rūpintojėlį, išraiškingas žmonių figūras). Kinas, įsitikinau, aprėpia labai daug menų. Šie metai paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Ir kaip nudžiugau, kai, naršydama internete, aptikau to paties Dausos sukurtą filmą apie šį mūsų rašytoją. Kino filmas vadinas „Sveiks, svieteli margas“. Būtent šią juostą stebėdama, sužinojau, jog Donelaičio veidas vaizduojamas vis kitoks, nes juk jo niekas nėra matęs. Man labai svarbu ne tik girdėti, bet ir matyti. O kinas butent tai ir duoda. Filme apie Donelaitį perteikiama, kaip jaunasis Donelaitis troško išsiveržti „iš bado ir maro nusiaubto kaimo į mokslą“, o ekrane matau sniegu užpustytą lauką, per kurį vingiuoja žmogaus pėdų pramintas takelis.