Žmogus ir gamta lietuvių literatūroje

3 psl. / 1082 žod.

Ištrauka

„Didžiausias gėris yra sutikti su gamta ir darniai su ja gyventi“- jau senovėje didysis Ciceronas suprato šią paprastą tiesą. Seniau žmonės buvo neatsiejami nuo gamtos ir jos turtų... Jie ne tik naudojosi gamtos teikiamomis gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile bei pagarba rūpintis ja ir tausoti. Senovėje gamta buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Nuo jos priklausė poilsis ir darbai, džiaugsmai ir vargai. Tačiau dabar žmonės gyvena šiuolaikinių technologijų pasaulyje, gerokai mažesniame sąlytyje su gamta. Žmonės nuolat bėga, skuba, o suradę trumpą valandėlę laisvo laiko mieliau pažiūri televizorių ar dirba kompiuteriu, užuot ėję pasivaikščioti į gamtą. Tad tikrai verta bent atsigręžti į XVIII - XX amžiaus lietuvių literatūros klasikų: Kristijono Donelaičio, Vinco Krėvės bei Vinco Mykolaičio – Putino kūrybą, kai gamta lietuviui, agrarinės kultūros žmogui, buvo pasaulis, kuriame randamas prieglobstis bei dvasinė ramybė.

XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo negandas ir tapo atrama. Gamtos pasaulis diktuoja gyvenimo būdą agrarinės kultūros žmogui, todėl jis turi mylėti gamtą ir nesugriauti esamos tvarkos. Vienas iš pirmųjų šią įdėją išplėtojo Kristijonas Donelaitis, kurio poemoje „Metai“ žmogus vaizduojamas kaip neatskiriama gamtos dalis. Žmogaus gyvenimas visiškai priklauso nuo gamtos pokyčių. Poemoje nerašoma apie tolimus, egzotiškus kraštus, turtingą margaspalvę gamtą. Jo kūrinyje iškyla paprastas, kuklus, tačiau labai artimas mažosios Lietuvos peizažas. Rašoma apie saulelę, kuri pavasarį „budina svietą“, atneša džiaugsmo visiems gyviems padarams, o rudenį ritasi tolyn, užleisdama vietą šalčiui ir liūdesiui. „Metuose“ gamtos reiškiniams autorius suteikia daug žmogiškųjų savybių. Saulė vaizduojama kaip besijuokianti motulė, atkopianti iš už kalnų, kad pargriautų pikčiurnos žiemos triūsus. Vėjai, tarsi jos padėjėjai, švelniai glostydami prikelia iš numirusiųjų žoleles. Ir žmogus, ir augalas, ir gyvūnas – visi paklūsta tiems patiems gyvenimo dėsniams. Šią mintį poetas parodo šienaujamos pievos vaizdu. Giltinės dalgis pjauna ir gležnas žoleles, ir žiedelius, kurie „vargingai užgimdami tikt pumpurą rodo“, vėliau auga be rūpesčio, kol pumpuras pražysta, o galiausiai nuvysta ir numiršta. Kr. Donelaitis vaizdžiai įrodo, kad, kiekvienai gyvai būtybei, tarp jų ir žmogui, lemta numirti, o kada tai įvyks priklauso nuo Dievo valios. „Metų“ autorius stebi gamtą būro akimis. Jis rašo apie paprastų žmonių kasdieninį gyvenimą, rūpesčius, kuriuos atneša metų laikų kaita. Poema baigiama „žiemos rūpesčiais“, tačiau skaitytojas suvokia, kad tai nėra pabaiga, kad greitai vėl švystels saulutė, ir viskas vėl prasidės iš pradžių.


Reziumė

Autorius
almina.kul
Tipas
Rašinys
Dalykas
Literatūra
Kaina
€1.89
Lygis
Universitetas
Įkeltas
Bal 12, 2017
Publikuotas
"Informacijos neturime"
Apimtis
3 psl.

Susiję darbai

Gamta ir žmogus lietuvių literatūroje

Literatūra Rašinys 2015 m. iiuta
Išsamus rašinių įžangų, bei teminių sakinių jungtinis konspektas . Apima visus 12 klasėje analizuojamus privalomuosius autorius, jų kūrinius.

Kenčiantis žmogus lietuvių literatūroje

Literatūra Rašinys lukas.bizys
Gyvename absoliučios žodžio laisvės laikais. Mums leidžiama reikšti savo nuomonę, sakyti ką norime, kur norime ir kada norime. Tokią laisvę mums užtikrina įstatymai...