Kančios tema neoromantikų poetų kūryboje

Kančią galėtų apibūdinti kiekvienas, nes visi savo gyvenime yra su ja susidūrę. Sugebėjimas nepalūžti kančios akivaizdoje lemia mūsų gyvenimo sėkmę. Kančia yra vienas iš esminių žmogiškosios egzistencijos klausimų. Alfonsas Grauslys yra rašęs viename iš savo straipsnių „kančia kūrybingesnė nei gerovė“, nes mano manymu kenčiantis žmogus giliau apibendrina savo gyvenimišką patirtį, sielos jausmus ir gyvenimo realybę. Savo kalboje pristatysiu tris autorius, kurių kūryboje ryškiausiai yra pastebima kančios užuomina: S. Nėris „Tolimas sapnas“, „Maironiui“, J. Aistis „Septynios psalmės“, „Poezija“, A, Miškinis „Psalmės“.S. Nėries poezijoje ryškiausiai yra įžvelgiamas kančios motyvas. Išgyventa širdgėla tapo pagrindiniu poezijos rinkinio „Prie didelio kelio“ įkvėpimo šaltiniu. Deja, sovietinė cenzūra rinkinį išdarkė, pakeitė pavadinimą („Lakštingala negali nečiulbėti“), o autentiškas rinkinys buvo išleistas tik po poetės mirties, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Rinkinys kupinas nostalgijos, tėvynės ilgesio sielvarto, jame S. Nėris išpažįsta savo kaltes, prašo atleidimo, svarsto ar „žiburėlis lauks“, ar tauta sutiks priimt atgal į pasiilgtą tėvynę. Atgailaujama jau pirmame rinkinio eilėraštyje „Maironiui“. Eilėraštyje išsakyta ir dvasios kančia, ir savo kaltės jutimas, ir ban¬dymas pasiteisinti, ir meilė. Panašus santykis ir su tėvyne (eilėraštis „Tėvynei“): „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“ Daugelyje eilėraščių išsakoma kaltės, beteisės savijauta („Akys man temsta nuo ašarėlių - / Tokia beteisė...“). Širdį gildo savos kaltės suvokimas. Stipriausiai jis išreikštas eilėraštyje „Tolimas sapnas“; jame kuriama krikščioniško nusižeminimo, atgailos ir atleidimo vil¬ties situacija. Eilėraštyje „Maironiui“ eilėraščio kalbėtoja retoriškai kreipiasi į moralinį ir kūrybinį autoritetą, vieną žymiausių lietuvių poetų Joną Mačiulį-Maironį. Ji jaučiasi nuvylusi tautos dainių, nepateisinusi jo lūkesčių, svarsto, ar galėjo to išvengti.