Žmogaus gyvenimas – teatras?

Ar jums yra tekę atsidūrti tokioje absurdiškoje situacijoje, kuomet pradėjote dairytis, tikėdamiesi, kad pagaliau pasirodys operatorius, rėkdamas „nufilmuota!” , sukrėčianti scena staigiai baigsis, o vėliau galėsite ramiai sugrįžti į saugią kasdienybę. Tiesa, kai kurie likimo siųsti išbandymai atrodo tokie netikėti ir dramatiški ir dažnai priverčia mus pasijusti tarsi stovime teatro scenoje ar vaidiname įtempto siužeto kino juostoje. „Gyvenimas – tai didžiulė scena“ mąstė žymiausias kada nors gyvenęs rašytojas Viljamas Šekspyras, „...scena, kuriuoje kiekvienas ką nors vaidina“. Prieš keturis šimtus gyvenęs rašytojas visiškai teisus – kiekvienas žmogus be to, kad egzistuoja pats sau, yra įvairiais susietas saitais su kitais - jis yra brolis ar sesė, mama ar tėvas, draugas kitam žmogui. Plačiau panagrinėkime, kodėl Šekspyras teigia, kad „Gyvenimas – tai didžiulė scena“?

Antikoje, žmonės ateidavo į teatrą išsivaduoti ir pasijuokti iš vargo. Laikui bėgant, problemos pasikeitė, tačiau žmones į teatrus traukia tas pats troškimas, troškimas – pažvelgti į simuliuojamą realybę scenoje ir ieškoti sąsajų su asmeniniu gyvenimu. Gero spektaklio pamatyti susirenka minios žmonių, nes žiūrėdami spektaklį jie mato save. Kaip dar tiksliau galima pamatyti situaciją iš šalies, nei teatro salėje, ant scenos vaidinant puikiems aktoriams? Kai vaizdas pradeda šokiruoti ir provokuoti, tyliai pagalvojame „visa tai – vaidyba, o ne realybė“. Manau, kad vos tik panaši mintis pasiekia mus, drąsiai galima teigti – spektaklis pavykęs, aktoriai puikiai atliko savo darbą, nes privertė patikėti situacijos tikrumu. Teatras, kaip ir kinas, yra puikus tikrovės atspindys ir jeigu po spektaklio ar kino seanso išeiname lengvai šokiruoti, manau,kad anksčiau ar vėliau mus apims jausmas, priverčiantis sudvejoti realybės tikrumu.