Ar žmogus, atsidūręs sudėtingose situacijose, sugeba išlikti savimi?

Būti savimi, reiškia būti nuoširdžiu, likti ištikimam savo prigimčiai. Akistatoje su žiauriu pasauliu tai padaryti gali tapti tikru iššūkiu: juk nuo Adomo ir Ievos laikų žmonės susiduria su situacijomis, kurios išbando individo stiprybę ir moralinę brandą. Būti autentiškam reikalauja drąsos, jėgos ir ištvermės, ypač, kai aplinkiniai spaudžia elgtis kitaip, nei asmuo mano esant teisinga. Ir visgi, atsidūręs kritinėje padėtyje, individas išsaugo identitetą. Kyla klausimas – kaip jam pavyksta išlikti savimi? Mano manymu, tai lemia žmogaus sugebėjimas mąstyti blaiviai, kovoti su neigiama aplinka, taip pat nuoširdumas ir pasitikėjimas savimi bei vertybių, įsitikinimų laikymasis.

Visų pirma, individas, atsidūręs kritinėje padėtyje, sugeba išlikti blaivaus proto bei kovoti su neigiama aplinka, nepasiduoti kitų abejingumui, bejėgiškumui. Nepaisant to, ar tenka pasipriešinti psichologiniams ar fiziniams sunkumams, asmuo stengiasi neprarasti savikontrolės, valdytis, mąstyti kritiškai ir vertinti situaciją, atsižvelgdamas į galimus veiksmų padarinius. Žmonės turi nenusileisti, kautis už tai, kas jiems brangu, atsilaikyti, kaip lietuvių liaudies pasakoje atsilaikė kankinami Eglės sūnūs, saugodami tėvo Žilvino paslaptį. Panašią individo patirtį atskleidžia 20 amžiaus antros pusės lyrinio realizmo atstovas, Nacionalinės premijos laureatas Juozas Aputis. Rašytojas tikroviškai vaizdavo gyvenamojo meto dalykus, socialinę aplinką, kaimo buitį, bet svarbiausia jam – žmogaus potyriai, būsenos, sąmonės procesai, subtilūs ryšiai su aplinka. Vienoje jo novelių „Vakarėjant gražios dobilienos“ aprašoma, kaip berniukas atkakliai ir užtvirtintai rūpinasi tėvo gydymu, šiam sunkiai susirgus, tarsi Eglės sūnūs atremia priešiškai nusiteikusių asmenų nepasitenkinimą ir nejautrumą. Nepaisydamas kliūčių, vaikas ryžtingai griebiasi veiksmų, prisiima atsakomybę, kitų akimis kone įžūliai reikalauja pagalbos negaluojančiam tėvui. Nepasiduodamas emocijoms, vaikinas padaro tai , ko nesugebėjo net jo dėdė – parūpina medicininę apžiūrą ir reikalingus dokumentus. Ši situacija parodo jaunuolio charakterį ir sugebėjimą sunkioje padėtyje elgtis šaltai bei apgalvotai. Tokia individo savybė atsispindi ir šių laikų rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romane „Kvėpavimas į marmurą“.