Žmogiškųjų ydų vaizdavimas lietuvių literatūroje (Donelaitis, Savickis, Katiliškis)

Yda - tai bloga ypatybė, trūkumas. Žmogaus ydų gali būti įvairių – tai tinginystė, girtuokliavimas, išpuikimas. Ydos neretai kenkia tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams – kartais net artimiems žmonėms. Ydos paveikia žmogaus kasdienybę taip, lyg įsiseniję blogi įpročiai, kurių pats žmogus kartais jau nepastebi. Žmogaus ydos vaizduojamos ir lietuvių literatūroje. Rašytojai ydas perteikė labai vaizdingai – tinginystė, girtuokliavimas, tokios ydos, kurias galime dažnai pastebėti ir šiais laikais. Vieni iš rašytojų, kūriniuose vaizdavusių žmonių ydas – Kristijonas Donelaitis, Jurgis Savickis ir Marius Katiliškis.

Tinginystė, kaip yda, vaizduojama Kristijono Donelaičio poemoje ,,Metai''. Visų pirma, pačiame kūrinyje įžvelgiama nuostata, jog žmogus privalo elgtis kaip nuoširdus krikščionis, nebijoti vargo ir gerai dirbti. Dievas atlygina žmogui už visas pastangas. Kūrinyje išskiriami veikėjai - būrai, jie skirstomi į viežlybuosius ir nenaudėlius. Vienas iš nenaudėlių – Slunkius. Šio personažo vardas charakteringas: „slunkius“ yra bendrinis daiktavardis ir reiškia „tinginys“. Slunkiaus vaidmenį poemoje parodo jo monologas „Pavasario linksmybėse“. Kai seniūnas Pričkus paragina visus ruoštis sunkiems vasaros darbams, prabyla Slunkius, kuriam „ašaros į akis jau pradeda trauktis“, nes vėl reikės dirbti. Didžiausią savo troškimą Slunkius išreiškia žodžiais: „Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.“ Jis įrodinėja spėraus, normalaus darbo žalą, aiškina, kad būras, per daug bėginėdamas, „savo sunkina širdį“ ir pan. Slunkiaus monologas – klasikinis ironijos pavyzdys lietuvių literatūroje