Kaip vaizduojamas asmeninės laimės ir pareigos konfliktas lietuvių literatūroje?

(Vincas Mykolaitis-Putinas; Antanas Škėma; Vincas Krėvė - Mickevičius)

Ne tik gyvenime, bet ir literatūroje susipina dvi viena kitai priešiškos jėgos – asmeninės laimės troškimas ir pareigos jausmas.  Žmogus nori būti laimingas, tačiau yra įpareigotas paklusti kitų valiai.  Pirmasis apie vidinius prieštaravimus prabilo XIX a. pab. – XX a. pr. prozininkas Vincas Krėvė – Mickevičius dramoje „Skirgaila”, kurioje vaizduojamas galingo valstybės vadovo ir aistrų valdomos asmenybės konfliktas. Panašią problemą analizavo ir simbolistas Vincas Mykolaitis – Putinas psichologiniame romane „Altorių šešėly”,  kur pagrindinis veikėjas atsiduria poeto ir kunigo kryžkelėje. Kitas žymus XX a. vid. prozininkas bei dramaturgas Antanas Škėma filosofiniame – intelektiniame romane „Balta drobulė” taip pat atskleidžia opoziciją tarp darbo ir troškimo būti poetu. Taigi visi šie kūriniai vaizduoja žmogų, atsidūrusį asmeninės laimės ir pareigos  sankirtoje.

Neoromantizmo epochos atstovas, dramaturgas Vincas Krėvė – Mickevičius vaizdavo tragišką herojų, atsidūrusį dviejų pasaulių, pagonybės ir krikščionybės, kryžkelėje. Pats rašytojas, įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją, po dvejų metų buvo pašalintas. Jis sunkiai tai išgyveno, be to pablogėjo ir santykiai su namiškiais: mirus dviem vaikams, artimieji priekaištavo, kad taip Dievas baudžia jų šeimą. Įskaudintas ir sukrėstas Vincas Krėvė suabejojo krikščioniškomis vertybėmis, todėl pradėjo domėtis ir kitomis religijomis – budizmu, pagonybe. Dramoje „Skirgaila” jis taip pat vaizduoja žmogų, kuris abejoja religija.  Nors Lietuva jau pakrikštyta, tačiau pagrindinis veikėjas Skirgaila širdyje vis dar gerbia pagoniškuosius dievus. Valdovas yra sutrikęs, kritiškai vertina susidariusią situaciją, todėl jam reikia atramos – žmogaus, kuris tvirtai laikosi savo įsitikinimų. Būtent tokiu personažu tampa Skirgailos brangus draugas, vaidila Stardas. Jis kaltina valdovą už savųjų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus bei kursto karžygiškas ambicijas: „Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės didvyrių gadynė. ” Tačiau Skirgaila supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą. Abu šie veikėjai yra teisūs – vienas gina protėvių tradicijas, kitas valstybės interesus ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila suvokia Lietuvos politinę situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų – nesugeba tramdyti pykčio, todėl keršija, nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui. Kūrinio pabaigoje Skirgaila lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau, nei  tautai.  Taigi Vincas Krėvė – Mickevičius aprašė žmogų, kuris, pasidavęs jausmams, liko vienišas ir priverstas atlikti pareigą.