Asmens laimės ir pareigos tema lietuvių literatūroje (Just. Marcinkevičius, V. Krėvė – Mickevičius, B. Krivickas)

Veikėją, patiriantį asmens laimės ir pareigos konfliktą, pavaizdavo XX a. lietuvių poetas, dramaturgas Justinas Marcinkevičius, istorinėje poetinėje dramoje „Mažvydas“. Anot poeto, gyvenimas – tai malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo. Pagrindinis dramos veikėjas Martynas Mažvydas – XVI a. Renesanso epochos atstovas, reformacijos šalininkas, pastorius, etninių vertybių puoselėtojas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“, išleistos 1547 metais, autorius. Kunigystė Ragainėje Mažvydui – nuolatinis, sunkus darbas, mėginimas liuteroniškai auklėti savo parapijiečius, įstrigusius tarp pagonybės ir katalikybės: ,, ...aš turėjau ateiti į čia, privalėjau prakalbint jų sielas, suteikti amžinybėje balsą tai žemei, tai Lietuvai aš jos liežuvis, kurs šaukia istorijos tamsai ir vėjui: aš čia, aš čionai“. Mažvydo, kaip pirmosios lietuviškos knygos kūrėjo, misija neeilinė - kertantis skirtingomis religijoms ir idėjoms Rytų Prūsijoje, augant lietuvių nutautėjimo grėsmei, jis privalėjo puoselėti krikščionybę bei lietuvišką žodį. Šis darbas jį dvasiškai sekino, nes visuomenė abejingai žiūrėjo į jo pastangas, todėl tarnystės pareiga tapo nesuderinama su asmenine laime. Pokalbyje su Vilentu Mažvydas savo darbą palygino su Sizifo darbu: „aš geriu karčią metėlių arbatą.“