Moralinės sąmonės permainos Jono Biliūno (1879-1907) kūryboje

Kriterijus mano darbams - sąžinė,“ - sakė Biliūnas.

„Tik viena literatūra ir įneša žmogui ramumą į širdį, šiek tiek jo skausmus nutildo; daila visados šlifuoja žmogų, - taip visai blogai priseitų“ /J. Biliūnas/

Skriauda ir kaltė; egzistenciniai išbandymai.

Skriauda ir kaltė yra svarbiausios moralinės problemos, kurias XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kelia didieji pasaulio rašytojai humanistai. Itin jos gilios F. Dostojevskio kūryboje.

Skriauda, jos išgyvenimas rūpi ir Biliūnui. Žinomiausias šios temos apsakymas - „Ubagas“. Pasakotojas, išgyvenantis sunkią savo paties situaciją (sergantis parvažiavęs tėviškėn), suvedamas su seneliu, kuris „drebančiom rankom atidarė vartelius ir įėjo kieman“. Ištikusi nelaimė yra apėmusi visą žmogų. Slegia ne tiek nelaimė (jis jau senas, nedaug bereikią), kiek moralinė skriauda, netinkamas elgesys (Petrą Sabaliūną (toks senelio vardas) sūnus išvarė iš namų, kai jis paseno ir tapo nereikalingas), kuris pažeidžia žmogiškumą, sunaikina sandorą (baigia nykti ir bitės: „kur namuos vaidai, ten bitėms ne vieta“. Apsakymo pasakotojas pasijunta esąs kaltas: ,,jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju“. Jis prašo atleidimo: „Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti“. Biliūnui skriauda - pirmiausia moralinė skriauda, tokią skriaudą žmogus nešioja širdyje, jos negalima išmatuoti materialiais dalykais. Tad ir kaltė nebūtinai yra aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Kaltė yra ir moralinis nusižengimas. Savo kaltės suvokimas - būtina žmogaus dorėjimo sąlyga. Kentėti už kitų kaltes yra aukščiausia žmogaus dorumo pakopa, mažai kam tepasiekiama.