Kada gyvenimas praranda prasmę? ( B. Sruoga, Vaižgantas)

Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės, patirdami net visai menkus sunkumus, teigia, praradę gyvenimo prasmę. Tačiau jie net nesusimąsto, kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną susiduria su mirtimi, arba kaip jaučiasi žmogus praradęs savo didžiausią turtą – tėvynę. Gyvenimo prasmės praradimo tema dažnai sutinkama ir literatūroje. Apie gyvenimo prasmės praradimą rašė B. Sruoga. Be to, S. Nėris, praradusi tėvynę, pati prarado ir gyvenimo prasmę. Savo išgyvenimus ji sudėjo į eilėraščius.

Žmogus, atsidūręs aplinkoje, kurioje nevertinama žmogaus gyvybė, kur žmogus pats „žmogėdra darosi“, kur mirtis tampa kasdienybe, praranda gyvenimo prasmę. B. Sruoga – XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas. Karo metais jis kartu su kitais Lietuvos intelektualais buvo įkalintas fašistinėje koncentracijos stovykloje Štuthofe. B.Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys - "Dievų miškas". Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Lageryje lietuvius inteligentus paskelbus „garbės kaliniais“, B. Sruoga ėmė dirbti lagerio raštinėje.