Meilės tema lietuvių literatūroje (Maironis, V. Mykolaitis-Putinas, Š. Ragana)

Meilė jau nuo pačių seniausių laikų buvo viena iš svarbiausių žmogaus vertybių. Kiekvienas žmogus nori patirti meilę savo gyvenime, tačiau labai bijo ja nusivilti. „Kas nepažino meilės, tas tarsi negyveno“, ši žymaus prancūzų romanisto Onoro de Balzako pasakyta mintis puikiai apibūdina faktą, jog meilė yra labai svarbus reiškinys kasdieniniame žmogaus gyvenime ir, kad be šio jausmo žmogus nejaučia visiškos gyvenimo pilnatvės. Meilės rūšių yra įvairių: moters ir vyro meilė, tėvų ir vaikų meilė, meilė tėvynei – patriotizmas ir meilė gamtai. Meilės tema visais laikais buvo labai aktuali rašytojų kūryboje, kiekvienas menininkas meilės sampratą suvokia savaip, perteikia tai, ką jaučia ir mato savo aplinkoje. Dauguma lietuvių rašytojų savo kūriniuose aprašė meilę ir jos sampratą atskleisdami jos svarbą kiekvienam žmogui. Meilės temą galime įžvelgti XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios Maironio, V. Mykolaičio-Putino ir Š. Raganos kūryboje.