Meilė gali būti ir kančia, ir stiprybė. Pagrįskite arba paneikite šį teiginį remdamiesi lietuvių literatūros kūriniais. (Vincas Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“ ir Antanas Škėma „Balta drobulė“

Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą pasaulyje, tačiau ir labiausiai išgyvenamą žmogaus gyvenime. Mylinčiam asmeniui tenka patirti daug vidinių išgyvenimų bei emocijų, o tarp jų yra ir tokie jausmai kaip kančia ar jėgų antplūdis.Vieniems meilė suteikia džiaugsmo, gerų emocijų, pakelia virš kasdienybės, na, o kiti meilę supranta kaip jausmą, kuris sukelia tik kančią ir agoniją. Lietuvių kalbos grožis, žodžių gausybė ir skambumas leido lietuvių rašytojams palikti mūsų kartai neįkainojamų kūrinių, kuriuose aktualia tema tampa meilės ryšys. Dažnai kančia ar stiprybė prilyginama su meilės jausmu. Šiandien savo kalboje pristatysiu meilės ryšį Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ir Antano Škėmos „Balta drobulė.

Viena aukščiausiu Vinco Mykolaičio Putino kūrybos viršūnių – romanas „Altorių šešėly“. Šiame romane moters bei meilės vaizdinį geriausiai perteikia Auksė. Ji buvo turtinga, daili, meniška, protinga, išsilavinusi, inteligentiška, nepasipūtusi amerikietė. Auksė labai žavėjosi Liudo kūryba ir tai dar stipriau glostė jam širdį. Ji turėjo absoliučiai viską, ko Liudas ieškojo ir laukė. Ji lyg vyro gyvenimo figūra, turinti visas tiek Liucės, tiek baronienės Rainakienės, pačias patraukliausias savybes, kurios taip žavėjo Liudą.