„Šeima - tai viena didžiausių vertybių.“, kaip šį teiginį būtų galima pagrįsti (arba paneigti) remiantis lietuvių literatūros pavyzdžiais?

Ar galime įsivaizduoti šeimą šiuolaikiniame pasaulyje kaip didžiausią vertybę ir kaip ji yra vaizduojama lietuvių literatūroje? Dažniausia šeima yra laikoma kaip giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėtis, mama ir vaikai. Šeimos galva ir išlaikytojas – vyras, o moters pareiga pasirūpinti namų jaukumu ir vaikų auklėjimu. Tačiau šiais informacinių technologijų  ir stereotipų laužymo laikas, vis dažniau pasitaiko išimčių ir viskas vyksta ne pagal standartus. Suvokimas kas yra „šeima“ ,bei tikrųjų vertybių atradimas modernėjančioje visuomenėje vis rečiau pasireiškiantis reiškinys. Taip yra todėl, jog dažnai šeimos nariai atsiriboja vienas nuo kito ir negali susitaikyti su tam tikrais gyvenimo siunčiamais iššūkiais. Tai ir nulemia šeimos tolimesnius santykius ir tikrųjų vertybių nepaisymą. Būtent apie tokį skirtingą šeimos vaizdavimą ir buvo kalbama Šatrijos Raganos apysakoje „Irkos tragedija“, Juozo Apučio  „Erčia, kur gaivus vanduo“  taip pat ir J. Biliūno apsakyme „Ubagas“ . Šie kūriniai puikus įrodymas, jog kiekvieno individo suvokimas apie šeimą yra skirtingas .

                  Taigi viena didžiausių pamatinių vertybių-šeima, tačiau vieni gali sutikti su šiuo teiginiu,            kiti jį paneigti. Marija Pečkauskaitė- dar kitaip žinoma kaip Šatrijos Ragana – XX a. pradžios lietuvių rašy­toja, atskleidė vieną iš šeimos modelio vaizdavimų savo apysakoje „Irkos tragedija“. Kūrinio pasakotoja – septynerių metų Irka - labai protinga ir turinti gilią sielą mergaitė, išgyvenanti dėl tėvų išsiskyrimo. Nepaisant to ji jaučia besąlygišką meilę savo tėvams. Ko negalėtume pasakyti apie jos motiną- tai žmogus nuo kurio dvelkia šaltas abejingumas savo vaikui, apsimestina meilė ir atstumiantis bendravimas. Susidaro toks įspūdis, jog Irka yra tik našta šios dar jaunos moters gyvenime.