Dažnai teigiama, kad moterų kuriama literatūra yra savita. Remdamiesi lietuvių literatūros pavyzdžiais, pagrįskite šią mintį arba ją paneikite

Literatūra – tai rašytinio žodžio menas, kuriamas rašytojų, poetų, dramaturgų. Tai įvairių formų ir prasmių žodiniai kūriniai, galintys atskleisti pasaulio kultūros paveldą, rašytojo asmeninę patirtį bei vaizduotę, realias visuomenės problemas. Tik literatūra gali perduoti žmonijos dvasią, kuri kaip paveldas lieka ateinančioms kartoms. Tačiau ilgą laiką buvo įprasta, kad lietuvių literatūrą kūrė vyrai, todėl suprantama, kad jų kūryba buvo labiau vertinama. Moterys rečiau užsiimdavo šiuo saviraiškos būdu. Tik XIX a. antroje pusėje lietuvės moterys ima aktyviau reikštis visuomeninėse, kultūrinėse sferose. Ir moterys, ne ką prasčiau negu vyrai, sugebėjo ir vis dar taip pat puikiai sugeba rašyti kūrinius. Moterų parašyta literatūra atskleidžia kiek švelnumo ir nostalgijos slypi jų širdyje. Juk jos daug savičiau išreiškia mintis savo kūriniuose, kai kuriomis vyrų dažniau vengiamomis temomis, moterys geba į daugelį dalykų pažvelgti jausmingiau ir juos perteikti kitaip , nei perteikia vyrai. Taigi , šiandien savo pasirinktoje kalboje aptarsiu Žemaitės, Šatrijos Raganos ir Salomėjos Nėries kūrybą, kuri padėjo pamatus moterų literatūroje. Remdamasi šiomis autorėmis ir jų kūriniais bandysiu įrodyti kuo šių moterų kūryba yra savita.

Moterų kuriama literatūra yra savita, nes tik rašytoja moteris gali atskleisti tikrąją moters socialinę padėtį visuomenėje. Moteris- ramstis, laikantis didelę darbų naštą ant savo pečių. Tačiau dažniausiai moterų atliekamas darbas nebūdavo įvertinamas, o šeimoje tvirtą ir neginčitiną žodį turėdavo tik vyras. Sunkų moters gyvenimą aprašo Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė apsakyme „Marti“. Pagrindinė veikėja darbštuolė Katrė yra priverstinai ištekinama dėl naudos už tinginių tinginio Vingių Jono . Katrė jaučiasi nelaiminga, engiama, išnaudojama, priversta susitaikyti su tokiu likimu. Autorė savo kūrinyje moterį parodo darbščią, nemylimą, kenčiančią. Vaizduoja moters beteisiškumą, pobaudžiaviniame kaime. Apsakyme „Marti“ rašytoja atvirai parodo, dėl ko nelaiminga Katrė, atskleidžia tragiško likimo priežastis. Pagrindinė veikėja gyvena tokiame kaime, kur viską lemia pinigai, o moteris yra visiškai negerbiama. Taigi moters pareiga – paklusti, nusileisti tėvų, o vėliau vyro valiai. Naudos principas neleidžia žmonėms patirti laimės, žmoniškųjų jausmų, užgesina meilę, daro moters likimą tragišką. Todėl šitokį likimą ir tikrąjį moters vaidmenį pirmąkart lietuvių literatūroje sugeba atskleisti Žemaitė- lietuvių literatūros klasikė, romantikė, ne paprasta tikrovės aprašinėtoja, o talentinga pasakotoja Taigi, moterų kuriama literatūra tampa išskirtinė, kai moteris atskleidžia tikrąją moterų užimamą socialinę padėtį visuomenėje.