Yra manoma, kad moterų kuriama literatūra yra savita. Pagrįskite šią mintį arba paneikite remdamiesi Lietuvos literatūros pavyzdžiais

Žanas Žakas Ruso yra pasakęs: “Visa moterų literatūra yra šalta, tačiau patraukli kaip ir jos pačios.” Ilgą laiką moteris buvo apibūdinama kaip gerumo ir darbštumo simbolis, namų židinio puoselėtoja bei vaikų augintoja. Moteris - tai šeimos žmogus. Taip moteris buvo minima ir ankstesnių laikų lietuvių literatūroje. Priešingai nei moteris, vyras buvo laikomas visuomenės žmogumi, šeimos galva. Todėl moterys buvo šiek tiek nuvertinamos ir visiškai priklausomos nuo vyrų. Tokį šeimos paveikslą matome daugumoje  ankstesnių lietuvių literatūros kūrinių. Tačiau tarsi norėdamos paneigti visuomenės sugalvotą stereotipą, jog moters paskirtis tik prižiūrėti šeimą ir namus, moterys pradeda aktyviau reikštis  XIX-XX a. lietuvių literatūroje. Moterų literatūra ypač žavi savo unikalumu. Jos atskleidžia ne tik savo, kaip žmonų, mamų, gyvenimą, bet ir save kaip asmenybę. Jų noras paneigti visuomenės požiūrį į moteris kaip į namų židinio saugotojas ir pavertė jų literatūrą savita bei išskirtine. Moterų literatūra yra labiau atvira ir emocionali. Taigi, šiandien remdamasi Šatrijos Raganos, Žemaitės bei Salomėjos Nėries kūryba bandysiu įrodyti, jog moterų literatūra yra išties savita.