Bardžių-Bijotų žemė Dionizo Poškos kūryboje ir kultūrinėje veikloje

8 psl. / 2135 žod.

Ištrauka

ĮVADAS


Dionizą Pošką daugelis literatūrologų (V. Laurynaitis, V. Vanagas) pripažįsta, kaip vieną iš žymiausių XIX amžiaus pradžios lietuvių rašytojų, visuomenės veikėjų, vertinant jį už pastangas budinti tautinę ir kultūrinę lietuvių sąmonę, troškimą gaivinti ir ugdyti tėvų kalbą bei už pastatytą Baublį. D. Pošką galima vertinti kaip poetą, istoriką – muziejininką ar kalbininką (žodynininką). Iš jo istoriografinių darbų svarbiausi yra (parašyti lenkų kalba) „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“ ir „Apie senovines pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėse“. Iš D. Poškos kalbinių darbų didžiausias yra rankraščiu likęs nebaigtas trikalbis lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Reikšmingiausiu kūrinių pripažįstamas „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Poezijos palikimą sudaro eiliuotos epigramos ir sentencijos, eiliuoti literatūriniai laiškai bei eilėraščiai. Lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje D. Pošką dėl antifeodalinių, humaniškų idėjų galima sugretinti su A. Strazdu, K. Donelaičiu ar S. Daukantu. Tiesa, iš šių rašytojų Poška išsiskiria savo bajoriška kilme (žiūrint iš tėvo pusės D. Poška kilo iš senos žemaičių bajorų Paškevičių šeimos).
Pats rašytojas save vadina kaimiečiu, artoju, „mažu žmogumi“, „be mokslo“, būtent taip jis pristatė save visuomenei, tarsi bandant parodyti, kad nieko gero parašyti negali. Tiesa, tuo galima suabejoti, nes visai ką kitą rodo jo kūrybos faktai. Rašytojas dažnai savo kūriniuose cituoja antikinius rašytojus, verčia lenkų poetus, nors tikina jų nežinąs, tai rodo, kad jis gerai buvo susipažinęs su lenkų literatūra. Iš vienos pusės D. Poška buvo pakankamai pasiturintis, kad galėtų nedirbti sunkių žemės ūkio darbų, bet iš kitos pusės nebuvo ir „didelis“ aristokratas nutolęs nuo savo dvaro rūpesčių, juos sugebėdamas derinti su mokslu ir kūryba.
D. Poškos kūryboje ryškios antifeodalinės tendencijos: dažnai keliamas vienas iš svarbiausių ano meto valstiečio likimo klausimas. Parodydamas sunkią valstiečio dalią, nežmonišką elgesį su juo, beteisę valstiečio dalią, visada jaučiama, kad rašytojas „stovi“ jo pusėje. Taip pripažindamas, kad valstietis yra svarbiausia ašis jungianti materialinių gėrybių kūrimą ir liaudiškąją kultūrą. Rašytojas domėjosi Lietuvos praeitimi, ją tyrinėjo, tiesa daugeliu atvejų, jo požiūris į Lietuvos istoriją buvo nekritiškas (jaučiamas praeities vertinimas romantiko idealisto akimis), bet nepaneigiant pateiktos daugybės vertingų etnografinių ir archeologinių duomenų pvz. apie žemaičių senkapius, laidojimo būdą ir pan. D. Poška rinko senienas, įsteigė pirmąjį muziejų, rūpinosi lietuvių kalba, kad ji būtų, kuo dažniau vartojama viešojoje erdvėje bei literatūroje. Prisidėjo ir prie pasaulietinės poezijos įsigalėjimo XIX amžiaus pradžioje. Šioje vietoje svarbu paminėti, kad tai daryti skatino ir kitus, todėl savo pavyzdžiu ir autoritetu teigiamai veikė lietuvių kultūrinį gyvenimą.

Turinys

  • 1.ĮVADAS
  • 2.Autobiografiniai kūrybos elementai D. Poškos kūryboje
  • 3.Moksliniai ir literatūriniai ryšiai
  • 4.Bardžiai – Bijotai, kaip kultūros židinys
  • 5.D. Poškos veiklos reikšmė
  • 6.LITERATŪRA

Reziumė

Autorius
agniukas
Tipas
Referatas
Dalykas
Literatūra
Kaina
€2.08
Lygis
Universitetas
Publikuotas
Kov 19, 2012
Apimtis
8 psl.
Įvertinimas

Susiję darbai

Kūryba ir išgyvenimai

Literatūra Rašinys ievam6
Literatūrologė Viktorija Daujotytė mano,jog geram menininkui iškilti reikalingos įtampos ir grėsmės bei sukrėtimai. Dažnai susidurę su sunkumais susimąstome apie savo gyvenimą, vertybes. Manau,jog...

Istorinė simbolika Dionizo Poškaus kūryboje

Literatūra Rašinys 2013 m. skye101
Dionizas Poška – žemaičių kultūrinio sąjūdžio dalyvis, bene ryškiausiai reprezentuojantis XIX a. žemaičių bajoro tautinę savimonę bei kultūrinę orientaciją. Kūryba šiam autoriui yra...

Moters vaizdinys Žemaitės kūryboje

Literatūra Rašinys martynaka
Visais laikais pasaulyje moterys buvo nuvertinamos, buvo manyta, kad jos yra mažiau vertos pagarbos, o vyrai priešingai – jie visagaliai...

Realizmas ir idilė Žemaitės kūryboje

Literatūra Rašinys 2014 m. literatė
Žemaitės kūrybai būdingas realistinis vaizdavimo būdas. Čia kuriami tikroviški žmonių paveikslai su visomis jiems būdingomis gerosiomis savybėmis ir ydomis, dažni skurdžios valstiečio buities,...