Renesanso, reformacijos ir baroko epochos aplinka ir visuomenė

Renesanso ir baroko, dviejų didžiųjų naujųjų laikų Europos stilių ir ištisų epochų, tėvynė buvo Italija. Lietuvoje, Vokietijoje, Prancūzijoje dar nebuvo išblėsusi gotika, o Italijoje prasidėjo nauja epocha, suklestėjo jai būdingas menas, laiko ir erdvės centru laikantis žmogų. Renesansas ir reformacija, nors ir stipriai išjudino XVI a. Lietuvos visuomenę ir intelektualųjį gyvenimą, netapo tokiu ilgai trunkančiu veiksniu kaip gretimose protestantų valstybėse. LDK architektūroje ir menuose taip ir nesusiformavo aiškesnis, visuotinis Renesanso stilius ir tai (išskyrus tik kai kuriuos užsieniečių sukurtus medalius ir monetas, vieną kitą juvelyrikos dirbinį) nebuvo grynas. [1]

Lietuviškoje istoriografijoje XVI a. dažniausiai pristatomas kaip milžiniško kultūrinio pakilimo ir esminių politinių bei socialinių permainų laikotarpis. Iš tiesų pirmą sykį Lietuvos istorijoje regime tokią plačią reljefiškų įvykių amplitudę. Renesanso epochos ideologija buvo humanizmas. Jei viduramžių kultūroje, gyvavusioje tūkstantį metų, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Dievui, tai Renesanso kultūroje – žmogui. Humanizmo idėjų įtakoje įsigalėjo požiūris, kad ne kilmė, o žmogaus savybės užtikrina vietą gyvenime. Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą. Šio skyriaus tikslas – išnagrinėti Renesanso ir Reformacijos bruožus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mūsų kultūros atveju būtų tiksliau vartoti konvencinį terminą „Renesansas“ apibrėžiant tam tikrą Vakarų Europos kultūros tarpsnį,o ne į atsigręžimą į antiką apskritai. [2]

Renesanso epochoje mūsų kultūroje susikirto kelios kultūrinės tradicijos: viena, einanti iš amžių glūdumos, pagoniška; antra, per Kijevo Rusią atitekanti bizantiškos kultūros srovė ir pagaliau trečia- naujoji katalikiškos kultūros versmė. Lietuvos katalikiškoje pasaulėžiūroje išsiskyrė lenkiškos ir lotyniškos kultūrų šaltiniai,nors lenkų kultūra iratsirėmė į vakarietišką krikščioniškąją kultūrą, bet ji turėjo savitumą,kurį galima apibūdinti kaip „lenkiškumą“. Renesanso epochoje ne tik Lietuva atsivėrė Vakarams, bet ir Vakarai Lietuvai. [3]Renesanso epocha suformavo ne tik kultūrinio pobūdžio humanistinį judėjimą, bet ir politinę kryptį turėjusį reformacijos judėjimą. Reformacija Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos pakraščio tautoms padarė didžiulį poveikį.

XVI amžiuje Bažnyčios vadovai vis labiau buvo pajungiami karaliaus kontrolei. Bažnyčia tapo nacionalinės valstybės partneriu. Europoje prasideda reformacija - kova už katalikų bažnyčios pertvarkymą. Kritikuojamos bažnyčios ydos: turto siekimas, indulgencijos ir t.t. Reformacijos lopšys buvo Vokietija, kurioje katalikų bažnyčia užėmė privilegijuotą padėtį. Prieš katalikų bažnyčią kilo didelė Vokietijos humanistų opozicija. Jai postūmį davė M. Liuterio 95 tezės, kurios buvo savotiška bažnyčios atnaujinimo programa. Pagrindinis reformatų siekis sugrįžti prie Kristaus idealų, supaprastinti apeigas, atsikratyti teokratinės popiežiaus valdžios, perimti bažnyčios turtus, ypač žemę. Pairus Bažnyčios vienybei didesnę galią įgijo asmeninės sąžinės ir vidinio įsitikinimo teisė[4].

[1] LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1991. P. 19 – 25.

[2] LUKŠAITĖ I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1991. P. 19 – 25.

[3] Sudarė PAKNYS M. Šventieji vyrai, šventosios moterys. Šventųjų gerbimas LDK XV - XVII a. // Aidai, 2005,P. - 176.

[4]EIDUKAITYTĖ.A.. Pasaulietiškumo samprata Bažnyčios mokyme dėl katalikų veiklos politikoje // Vytauto Didžiojo universitetas: SOTER 2006.20(48). P. 135.