Abchazijos ir Pietų Osetijos karas Gruzijoje: Liberalistinė ir realistinė paradigmos

XX-ojo amžiaus antroje pusėje vykę veiksmai, tokie kaip šaltojo karo priešprieša ir dekolonizacija Afrikoje – padarė įtaką religinių, etninių bei tarptautinių konfliktų augimui. Pagal skirtingas klasifikacijas, dabar pasaulyje suskaičiuojama iki 365 konfliktų, keliančių grėsmę atskirų šalių, regionų ir net globaliniam saugumui. Pasibaigus šaltajam karui, lokalūs ir regioniniai konfliktai niekur nedingo. Netgi priešingai, sovietinės imperijos griūtis įžiebė naujus konfliktus Europoje – Balkanuose, Gruzijoje, Moldovoje bei Armėnijoje ir Azerbaidžiane. Armėnijos ir Azerbaidžiano konfliktas dėl Kalnų Karabacho regiono tęsiasi jau daugiau nei du dešimtmečius. Rusijos – Gruzijos karas – tai konfliktas vykęs 2008 metais nuo rugpjūčio 7 iki rugpjūčio 12 dienos. Kitaip dar vadintas „penkių dienų karu“. Šis konfliktas buvo vienas iš beprasmiškiausių šių dienų konfliktų, kadangi nei viena suinteresuotoji pusė nepelnė siektos naudos. Gruzija prarado penktadalį teritorijos, tuo tarpu Rusija nors ir įgijusi didesnę įtaką regione, nesugebėjo nuversti provakarietiškos valdžios. Konfliktas prasidėjo nuo neramumų Pietų Osetijoje. Pagal kilmę, Osetai laikytini kaip atskira tauta, kurie kadaise turėję savo teritoriją, tačiau po Sovietų Sajungos žlugimo šiaurinė dalis pateko į Rusijos sudetį, o pietinė į Gruzijos. Taip įsiplieskė ilgametis konfliktas tarp Pietų Osetijos Separatistų ir Gruzijos karinių pajegų. Kitas regionas, taip pat siekęs nepriklausomybės buvo Abchazija. Šiame regione po Sovietų Sajungos žlugimo susiformavo prorusiškas mentalitetas, dauguma Abchazijos piliečių turėjo Rusiškus pasus. Taip pat konfliktas su Gruzija 1992 metais dar labiau paaštrino santykius. Šis konfliktas, pasibaigęs 1993 metais lėmė Gruzijos karinių pajegų pasitraukimą iš Abchazijos regiono, ko pasekoje Rusija tapo pagrindine ir vienintele regiono remėja. Taip Abchazija ir Pietų Osetija vis tolo nuo Gruzijos. Naujasis prezidentas Michailas Saakašvilis siekė susigražinti prarastas teritorijas, taip prasidėjo nuolatiniai ir vis aršėjantys susidūrimai tarp Gruzijos karinių pajegų ir Abchazijos ir Pietų Osetijos separatistų, kas galiausiai išsirutuliojo į stambaus masto karinius veiksmus 2008 metais rugpjūtį.

Rašto darbe liečiamos tarptautinių santykių teorijos: realizmas bei liberalizmas. Tarptautinėje politikoje realistus labiausiai domina karo, saugumo ir taikos klausimai. Valstybės varžosi tarpusavyje dėl ribotų resursų: teritorijos, žaliavų, rinkų, statuso, strateginių punktų ir pan. Vienos valstybės laimėjimas yra kitos valstybės pralaimėjimas.Realistų požiūriu galia ir jos realizacija yra atskira sfera, nepriklausoma nuo ir aukščiau moralės, ideologijos, religijos, socialinių ir ekonominių faktorių. Tarptautinėje politikoje realistus labiausiai domina karo, saugumo ir taikos klausimai. Pagrindinis principas siekiant saugumo yra savigalba: valstybė pastoviai gali pasiklaiuti tik savo resursais. Siekiant saugumo svarbiausias ramstis yra suverenitetas, įgaliojantis valstybės vadovą imtis bet kokių priemonių saugumo ir tautos gyvavimo vardan. Tačiau liberalizmas kaip politinė doktrina remiasi prielaida, kad nėra racionaliai pagrindžiamų galutinių vertybių, nėra aukščiausiojo gėrio, kurio atžvilgiu galėtų būti objektyviai vertinamos individų preferencijos. Ši prielaida išreiškia vyraujančią metafizinę modernybės poziciją, kuri atmeta klasikinę teleologinę pasaulio sampratą ir postuluoja griežtą faktų/vertybių dichotomiją.