Finansinės rizikos rūšys pagal Basel 3 (2) ir palūkanų normos rizikos valdymo metodai

Įvadas: rizika yra labai nepageidaujama, tačiau banko veikloje ji yra neišvengiama. Tikriausiai nėra ne vieno banko, kuris nebūtų patyręs nuostolių dėl blogų paskolų. Blogos paskolos ir nuostoliai dėl jų šiaip sau iš niekur nieko neatsiranda, tai priklauso nuo daugelio dalykų, tokių kaip skolininko galimybės apmokėti skolą, banko aplaidumo, netinkamo veiklos plano ir kitų priežasčių. Nenorėdamas patirti nuostolių, kiekvienas bankas ieško įvairiausių būdų kaip apsidrausti nuo nepageidaujamų įvykių. Šie nepageidaujami įvykiai bei galimas nuostolis dar yra kitaip vadinami rizika. Deja, rizika kaip ir su visomis verslo formomis, taip ir su banko veikla yra glaudžiai susijusi ir jos visiškai panaikinti neįmanoma, tačiau ji turi ir teigiamą pusę – rizika skatina veiklą. Tai, kad rizikos panaikinti neįmanoma dar nereiškia, kad su ja negalima “kovoti”. Verslo žmonės nuo seno stengėsi riziką minimizuoti ir numatyti galimus savo veiklos posūkius.

Viena pagrindinių krizių valdymo sistemų - „Bazelis“. Tai Bazelio tarptautinio komercinių bankų priežiūros komiteto (vadinamo Bazelio komitetu) sukurta bankų rizikos valdymo sistema. Bazelis I, sukurtas 1988 m., nustatė bankams kapitalo pakankamumo reikalavimą ir jo skaičiavimo metodiką. Kapitalo pakankamumo rodiklis reikalauja, kad komercinis bankas turėtų tam tikrą būtiną minimalų nuosavo kapitalo kiekį rizikingoms banko paskoloms padengti. 1998 m. buvo pasiūlyta nauja rizikos vertinimo metodika – Bazelis II. Viena pagrindinių jo susikūrimo priežasčių buvo Lotynų Amerikos skolų krizė devintojo dešimtmečio pradžioje, kai komitetas suprato, kad laikui bėgant mažėja tarptautinių bankų kapitalo santykis. „Basel 1“ taip pat patikslino bendrąsias nuostatas, kurios gali būti įtrauktos į minimalaus reikalaujamo kapitalo apskaičiavimą.(,,zodynas.vz.lt” , Rūta Vainienė).