Spektaklio “Žaldokynė” analizė

Boriso Dauguviečio komedija "Žaldokynė" - seniausias Nacionalinio dramos teatro spektaklis. Iki šiol šis spektaklis bene gausiausiai lankomas žiūrovų, o gudraus ir nuolat dėl savojo alaus besirūpinančio Žaldoko vardu pavadinta viena iš populiaraus alaus rūšių. Aktorius Juozas Meškauskas sakė: "Spektaklis paprastas, nuoširdus. Toks, kad griebia kiekvienam žmogui už širdies. Ir nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, ar mokslininkas, ar dar kas – visiems žemiški dalykai yra mieli ir brangūs“.1 Galbūt todėl šis spektaklis ir iki šių dienų išlaikė tokį populiarumą. Taigi, šio tyrimo objektas – spektaklio “Žaldokynė” analizė. Tikslas – aptariant bei įvertinant kritinę literatūrą, analizuojant spektaklį, aptariant spektaklio kūrybinį sprendimą, meninės išraiškos priemones, nustatyti, kuo gi šis seniausias nacionalinio dramos teatro kūrinys taip žavi žmones?
Atlikdama šį tyrimą naudosiuos kaip ir minėjau kritine literatūra, pačios režisierės, aktorių prisiminimais, straipsniais spaudoje bei internetinių puslapių apybraižomis.