ES plėtros ir Europos kaiminystės politikos įtaka demokratizacijai: Serbijos ir Gruzijos atvejai

Istoriniu požiūriu demokratija yra sparčiausiai plintantis valdymo modelis, kuris šiandieninėje tarptautinėje bendruomenėje – ypač Europoje – pripažįstamas iš esmės vienintele teisėta politinio režimo forma. S. M. Lipset teigimu: „Demokratija – tai tokia institucinė santvarka, kurioje kiekvienas pilietis turi teisę balsuoti per laisvus ir sąžiningus rinkimus, rinkdamas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atstovus“[1]. Toks apibrėžimas – tik vienas iš daugelio bandymų sistemiškai pateikti demokratinės valdymo formos esmę. Vis dėlto, juo aiškiai nurodomos dvi svarbiausios vertybės, be kurių sunkiai įsivaizduojama šiuolaikinė Vakarų visuomenė. Tai – valdžios suvereniteto kilimas iš tautos bei pusiausvyrą išlaikantis valdžių atskyrimo principas. Šių vertybių įtvirtinimas neįmanomas be taikaus režimo kūrimo, apimančio plačias žmonių teises bei dialogą tarp valdžios ir stiprios pilietinės visuomenės. Tokių demokratinių normomis pagrįstų valstybių formavimasis – svarbi sąlyga, siekiant palaikyti taiką ir globalius ekonominius santykius. Šiuo tikslu buvo sukurta Europos Sąjungos (toliau ES) plėtros bei kaimynystės politikos. Kadangi kaimynystės politika suformuota plėtros pagrindu, dauguma jų naudojamų instrumentų sutampa. Vis dėlto, egzistuoja esminis skirtumas: ES kaimynystės politika, skirtingai nei plėtra, nesuteikia narystės sąjungoje perspektyvos, kas mokslinėje literatūroje yra laikoma esminiu jos trūkumu.[2] Siekiant empiriškai palyginti dviejų ES užsienio politikos instrumentų įtaką demokratizacijai šiame darbe pasitelkiami Serbijos ir Gruzijos atvejai.

Temos naujumas. Peržvelgus studijas, analizuojančias ES plėtros ir kaimynystės politikos įtaką demokratizacijai, pastebėta, kad šioje srityje trūksta tyrimų, lyginančių abiejų minėtų ES užsienio politikos instrumentų efektyvumą. Daugumoje publikacijų tiesiog teoriškai analizuojama ES politinių sąlygų įtaka, neskiriant dėmesio empiriniam demokratijos kriterijų kaitos, taikant ES plėtros bei kaimynystės politikas, įvertinimui. Šiuo aspektu pasirinkta tema yra mažai ištirta.

Temos aktualumas. Nepaisant daugelio tyrimų, analizuojančių ES įtaką demokratizacijai atskirose šalyse, labai trūksta sistemiškos ES plėtros ir ES kaimynystės politikų efektyvumo analizės, skiriant dėmesį jų įtakai demokratijos formavimui ir atsižvelgiant į aplinkybes šalies viduje.

Problema. Ar ES kaimynystės politika, nesuteikdama narystės sąjungoje perspektyvos gali būti veiksminga demokratiją skatinanti priemonė?

Objektas. Demokratizacijos procesas Serbijoje ir Gruzijoje 2003 – 2013 metais.

Tikslas. Palyginti ES plėtros ir ES kaimynystės politikos įtaką demokratizacijos procesui Serbijoje ir Gruzijoje.

Uždaviniai:

1. Aptarti demokratizaciją įtakojančius vidinius bei išorinius veiksnius.
2. Palyginti ES plėtros ir ES kaimynystės politikos esminius bruožus.
3. Išanalizuoti Serbijos demokratizacijos procesą per pastaruosius dešimt metų.
4. Išanalizuoti Gruzijos demokratizacijos procesą per pastaruosius dešimt metų.
5. Palyginti Serbijos ir Gruzijos demokratizacijos procesus bei įvertinti ES užsienio politikos instrumentų įtaką jiems.

Tyrimo metodai. Atliekant ES plėtros ir kaimynystės politikos efektyvumo įvertinimą buvo pasitelkti trys metodai. Dokumentų analizės metodas taikomas siekiant įvertinti demokratijos pokyčius Serbijoje ir Gruzijoje pagal Europos Komisijos sudaromas šių valstybių progreso ataskaitas bei valstybių Konstitucijas. Aprašomoji statistinė analizė, pasitelkta pritaikant Freedom House organizacijos sudarytus empirinius demokratijos kriterijų įvertinimus nagrinėjamose valstybėse. Lyginamasis metodas panaudotas Serbijos ir Gruzijos demokratizacijos proceso tempo bei priežasčių, lėmusių tyrimo metu pastebėtus panašumus ir skirtumus, įvertinimui.

Literatūra. Demokratizacijos proceso prielaidos šiame darbe suskirstytos į dvi stambias grupes: vidines ir išorines. Vidinių prielaidų teorinė analizė atlikta daugiausiai remiantis S. M. Lipset straipsniu „Social requisites for democracy revisited” (1994). Kita šio autoriaus publikacija: “Some social prerequisite for democracy” (1959) pasitelkta suformuluojant esmines modernizacijos teorijos prielaidas. Šios srities analizei taip pat pasitelkti A. Przeworski (1996), R. Inglehart bei C. Welzel (2005), Ronald M. Glassman (1995) darbai. Išorinių prielaidų teorinė analizė daugiausiai paremta: Jon C. Pevehouse (2002) „Democracy from the Outside-in? International organizations and democratization“ bei S. Letvisky ir L. A. Way (2005) „International linkage and democratization“ publikacijomis. Analizuojant ES plėtros ir ES kaimynystės politikų specifiką šiame darbe įtakingiausios J. Kelley (2006) ir U. Sedelmier (2010) publikacijos. Pagrindiniai duomenys empiriniam tyrimui gauti, pasitelkiant Europos Komisijos sudaromas progreso ataskaitas bei Freedom House pateikiamus demokratijos įvertinimus.

Darbo struktūra. Darbą sudaro penkios dalys. Pirmame skyriuje analizuojami demokratijos formavimuisi įtakos turintys vidiniai bei išoriniai veiksniai, išskiriami esminiai modernizacijos teorijos teiginiai. Antra dalis – ES plėtros politikos ir kaimynystės politikos bruožų palyginimas, kurioje išskiriami esminiai šių užsienio politikos instrumentų panašumai ir skirtumai, tokiu būdu suformuluojant prielaidas dėl galimo jų efektyvumo bei problemų. Trečiojoje dalyje analizuojama penkių demokratiją nusakančių kriterijų (valdymo, rinkimų proceso, pilietinės visuomenės, laisvos žiniasklaidos bei teisinės sistemos) kaita Serbijoje 2003 – 2013 metų laikotarpiu. Ketvirtoje dalyje analogiškai Serbijos atvejui analizuojami penki demokratiją nusakantys kriterijai Gruzijoje. Penkta dalis – Serbijos ir Gruzijos atvejų palyginimas, kurioje apibendrinami tyrimo metu gauti rezultatai, išskiriantis svarbiausius šių valstybių demokratizacijos proceso panašumus ir skirtumus. Suformuluojamos ES plėtros ir ES kaimynystės politikų efektyvumo prielaidos. Darbas apibendrinamas išvadomis.

[1] S. M. Lipset; Lakon, J. M (2004). The Democratic Century. Oklahoma Press: Norman. P. 19.

[2] Sedelmier, U. (2010). Policy-Making in the European Union // Wallace, H. and Pollack, Mark A. Policy making in the European Union. New York: Oxford University Press. P. 426