Asmenų turinčių fizinę negalią mokymosi prieinamumas

Lietuvoje šiuo metu vyksta esminiai socialinės ir kultūrinės raidos procesai, o pasaulio pažangiosios visuomenės dalis plėtoja nuolatinio mokymosi idėją. Vis garsiau yra deklaruotina nuostata, kad žmonės visą gyvenimą turi mokytis.

               Vienas iš pagrindinių Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos uždavinių garantuoti, kad švietimo ir  profesinio mokymo sistemos būtų prieinamos visiems.

Ši nuostata taikoma ir neįgaliesiems, kurie pasak M. Teresevičienės, G. Gedvilienės, V. Zuzevičiutės (2006), I. Ivanauskaitės (2006) priskiriami vadinamoms rizikos grupėms ir kurių galimybės aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime anot V.Stommienės (2003) yra ribotos. Jie priklauso grupei, kurių situaciją reikia gerinti ir tokiu būdu užtikrinti jiems galimybę įgyti išsilavinimą, profesiją bei darbą. V. Stommienė (2003) pažymi, kad suaugusiųjų švietimas yra vienas iš galimų būdų, integruojant žmones turinčius negalią į visuomenę. Juo labiau, kad statistinė analizė rodo, kad asmenų, kurie pirmą kartą pripažįstami invalidais, skaičius kasmet didėja.

Statistikos departamento duomenimis (http://www.stat.gov.lt/pages/view/?id=1693 (žiūr. 2008 03.27)). Lietuvoje yra 250306 žmonių, turinčių psichinių, fizinių ir sensomotorikos sutrikimų. Žmoniškųjų išteklių plėtros programoje 2007-2013 m. (2006) pateiktais duomenimis, apytiksliai šalyje 2005 metais gyveno per 70 tūkst. judėjimo, 28 tūkst. psichikos, 15 tūkst. regos, 5 tūkst. klausos, 95 tūks. vidaus organų ir kitas negalias turinčių asmenų. Net apie 80% iš jų turi antros arba trečios grupės invalidumą.

Požiūris į neįgalumą turinčius žmonės ir jų problemų sprendimas priklauso nuo kiekvienos šalies materialinių galimybių, tradicijų, bendrojo kultūros lygio. Daugelį metų mūsų visuomenėje problema, susijusi su neįgalumu, tarsi neegzistavo. J. Ruškaus (2002) teigimu Lietuvoje į neįgaliuosius vyravo klinikinis- korekcinis požiūris, kuriam buvo būdingas neįgalumo akcentavimas bei išskyrimas. J. Pivorienė (2003) taip pat pažymi požiūrį į neįgalius asmenis, kuris rėmėsi Parson (1951) „ligos modeliu“, kur neįgalumas įvardijamas kaip „nukrypimas nuo normų“. Apie negalios žmonės Lietuvoje prabilta tik prieš dešimtmetį. Besikeičiančios socialinės ir ekonominės sąlygos smarkiai įtakojo neįgaliųjų vietą visuomenėje, kas pasak J. Ruškaus (2002) leido į negalios žmonės pažvelgti kitu požiūriu – socialiniu interakciniu požiūriu, kuris akcentuoja neįgalių žmonių adaptaciją ir integraciją į visuomenę, o ne izoliavimą. Šis požiūris pačią negalią apibrėžia kaip tam tikrą situaciją, kuri turi būti vertinama kaip „sąveika tarp individualių sutrikimų, veiklos apribojimų bei aplinkos kokybės“. (J. Ruškus, 2002, 110). J. Pivorienė (2003) pažymi, kad šis požiūris grindžiamas socialinės ekologijos teorija, kurioje pasak Rosenbergo ir Barkerio dominuoja principai apie asmens augimą, vystimąsi ir tobulėjimą bei atitinkamas sąlygas tam pasireikšti.

Įsigaliojus naujam „Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui“ (2005) Lietuvoje pradėta formuoti nauja neįgalumo samprata, grindžiamą lygių galimybių suteikimu neįgaliam asmeniui dalyvauti kuriant pilietinę žiniomis grįstą visuomenę. Menkas išsilavinimas riboja dalyvavimą visuomenės gyvenime bei didina socialinę atskirtį. Pasak R. Laužacko, V. Tūtlio, Kučingytės, Rakučio (2003) socialinė švietimo paskirtis mažinti socialinę atskirtį, gerinant įvairių lygmenų švietimo prieinamumą bei sudarant mokymosi visą gyvenimą galimybes, ir tuo būdu padėti integruotis į visuomenę, veiklos pasaulį. Nors Švietimo įstatymas bei Specialiojo ugdymo įstatymas (1998) suteikia teisę neįgaliesiems įgyti išsilavinimą, profesiją bei dalyvauti mokymosi visą gyvenimą procese, tačiau Žmoniškųjų išteklių plėtros programoje 2007-2013 m. (2006) nurodoma, kad suaugusių mokymo įstaigose, žmonių, turinčių fizinę negalią mokosi labai mažai. Lietuvoje yra tik nedidelis skaičius mokyklų, kuriose mokosi negalią turintys žmonės. Dėl šios priežasties dabartiniu metu didelis dėmesys skiriamas neįgaliųjų mokymo prieinamumo galimybėms tirti, kuris akcentuojamas kaip viena iš pagrindinių neįgaliųjų integracijos sąlygų.

Naujumas: kol kas neanalizuotas mokymosi prieinamumas neįgaliems asmenims, gyvenantiems Jurbarko mieste ir rajone, švietimo teikiamų paslaugų vertinimas pačių neįgaliųjų požiūriu.

Problema - Dėl netinkamai pritaikytos fizinės ir informacinės aplinkos, mokymosi medžiagos ir profesinio mokymo įstaigų (profesinio mokymo) stygiaus, psichologinio barjero tarp negalią turinčių žmonių ir sveikųjų neįgaliems asmenims yra nepakankamai užtikrinamas mokymosi prieinamumas.

Tyrimo objektas - Fizine negalę turinčių asmenų mokymosi prieinamumas.

Tyrimo tikslas: Nustatyti veiksnius, įtakojančius fizinę negalią turinčių asmenų mokymosi prieinamumą

Uždaviniai:

1. Apibrėžti fizinę negalią turinčių asmenų mokymosi prieinamumo sampratą, bei aplinkos veiksnius, užtikrinančius jų mokymosi prieinamumą

2. Apibūdinti fizinę negalią turinčių asmenų mokymosi prieinamumo ypatumus.

3. Nustatyti fizinę negalią turinčių asmenų mokymosi prieinamumo problematiką Jurbarko rajone.

Tyrimo klausimas – Ar pakankamas švietimo paslaugų prieinamumas Jurbarko rajone gyvenantiems neįgaliesiems su fizine negalia?

Siekiant atsakyti į tyrimo klausimą: Ar pakankamas švietimo paslaugų prieinamumas Jurbarko rajone gyvenantiems neįgaliesiems su fizine ir sensorine negalią, atliktas kiekybinis (aprašomasis) tyrimas. Respondentai atrinkti tikslinės netikimybinės atrankos būdu. Apklausoje dalyvavo 79 žmonės, turintys fizinę negalią ir gyvenantys N. rajone.