Antano Baranausko poemos ,,Anykščių šilelis" analizė

Pasakotojo pojūčiai šilelyje: gamtos grožis džiugina pasakotoją, ,,net širdis apsąla”

Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!

Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!

Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!

Atėjus nakčiai viskas nutyla, pasakotojas girdi neįmanomus išgirsti garsus, širdis, jausmai nurimsta, ,,malda dūšia dangun kilsta”.

Paukščių giesmės džiugina pasakotoją, ,,Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos”.

Lietuvį miškas sujaudina, gamta suteikia dvasiai ramybės.