Dekolonizacija Artimųjų ir Vidurio Rytų Regione kaip Šaltojo Karo veiksnys

Po II pasaulinio karo nusistovėjęs tiek žmogiškųjų, tiek tarptautinių santykių tonas tapo parankia medžiaga akademiniam teorizavimui plėsti. Nestabilus, takus (ang. fluid) pokario kasdienybės ir aukštosios politikos ritmas vertė socialinių mokslų atstovus kurti naujus aiškinimus bei teorijas, analizuojančias naujas individų ir valstybių pokario rutinos formas. Sociologijoje Talcott Parsons’as kūrė funkcinio struktūralizmo teorijos apmatus, vėliau kaip atsaką į jo darbus tokie autoriai kaip Anthony Giddens’as formulavo tokias link socialinio konstruktyvizmo idėjos gravituojančias paradigmas kaip struktūrizacijos teorija. Atitinkamai tarptautinių santykių disciplinos lauke radosi realistinės (H. Morgenthau, E. H. Carr) bei vėliau ir konstruktyvistinėmis prielaidomis grįstos paradigmos (O. Waever, A. Wendt, D. Campbell). Šiame rašto darbe svarbios bus antrųjų sociologijos bei tarptautinių santykių teorijų grupės prielaidos. Šio pasirinkimo motyvaciją puikiai apibūdina vieno garsiausių šiuolaikinių amerikos rašytojų John Updike’o sukurto personažo Harry „Rabbit" Angstrom’o žodžiai; rašydami šį darbą, manone, jog šaltasis karas kūrė ne tik tai, ką dabar vadiname amerikietiškumu, britiškumu, sovietiškumu, bet tuo pačiu intersubjektyviai formavo ir pačias valstybes, jų identitetus bei, hermeneutinio rato principu, ir jų tarpusavio santykius šaltojo karo kontekste .
Pasak vieno iš Kopenhagos tarptautinių santykių mokyklos atstovų O. Wæver’io, valstybinės tapatybės formavimas, visų pirma, yra susijęs su sugrėsminimu, kalbos akte įvardijama grėsme kuriamam tapatumui . Taigi, šio rašto darbo objektas - dekolonizacijos procesus išgyvenusio Artimųjų ir Vidurio rytų regiono klausimais vartota didžiųjų galių retorika bei su tarpusavio dialogo mezgimu susiję jų veiksmai. Manome, jog permąstę JAV, Didžiosios Britanijos bei SSRS grėsmių šiame regione suvokimą galime argumentuoti akademiniame diskurse dažnai užmirštamų šaltojo karo priežasčių svarbą ir atskleisti mechanizmą, lėmusį priešpriešos tarp rytų ir vakarų galių atsiradimą. Kitais žodžiais tariant, dekolonizacija Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose iššaukė procesus į kuriuos didžiosios valstybės negalėjo nereaguoti. Mūsų tikslas - rekonstruoti šių reakcijų susikirtimą ir jo logiką, lėmusią šaltojo karo pradžią.
Norėdami pasiekti užsibrėžtą tikslą, mes naudosime kokybinę procesų analizės (ang. process tracing) prieigą, o kaip priklausomą kintąmąjį įvardijame šaltojo karo pradžią, siedami ją su 1949 metais įvykusiu sėkmingu Sovietų Sąjungos atominės bombos išbandymu.
Aptardami nepriklausomą kintamąjį, atsispirsime nuo konkrečių sugrėsminimo kalbos aktų - 1946 metais JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos diplomatų Novikov’o, Kennan’o ir Roberts’o siųstų telegramų, iliustruojančių skirtingą didžiųjų galių pokario grėsmių suvokimą . Šie dokumentai leidžia mums išskirti dvi su dekolonizacijos procesais susijusias dimensijas, svarbias formuojantis šaltojo karo įtampoms, ir mūsų analizėje naudoti saugumo ir išteklių pjūvius. Jų viduje ieškosime svarbiausių veikėjų ir įvykių eiliškumo, bandysime nustatyti būtinus ir pakankamus veiksnius, mūsų analizėje lėmusius bipolinės tarptautinės sistemos susiformavimą.