Antano Smetonos kalbos jaunimui

Kiekvienas, sakydamas viešąją kalbą, turi mokėti moduliuoti balsą, valdyti gestus, palaikyti grįžtamąjį ryšį su auditorija. R. Koženiauskienė teigia, kad svarbiausios individualios oratoriaus ypatybės – intelektas, mąstymo kultūra, bendroji erudicija, profesionalumas, etika, temperamentas (Koženiauskienė 1999, 20). Šias savybes yra įvaldęs ir Antanas Smetona. Šiame darbe nagrinėjamos jaunimui skirtos A. Smetonos kalbos, kurių dėka paaiškės, kas yra būdinga šiai asmenybei.

Kiekviena kalba turinti savitą vidinę formą, tam tikrą vaizdinį pamatą. Kalba rodo tautos savitumą, išreiškia tautos dvasią. Iš kalbos galima spręsti apie tautos elgesio normas, apie tautos požiūrį į pasaulį – daiktus ir reiškinius (Krinickaitė 1984, 3).

Rengiantis sakyti kalbą reikia būti itin savikritiškam – įsitikinti, ar tema atitinka jūsų pasirengimą, psichologines savybes, moralinius ir politinius nusistatymus. Iškalba reikalauja nuolatinio rengimosi, pasirengimo tam tikrai numatytai kalbai. Kalbėtojas, kuris nuolat nepapildo savo žinių, kad ir kokie būtų jo gabumai, greitai išseks. Reikia rengtis kiekvienai kalbai (Bielinienė 2000, 117).

Kalbėtojo stilių lemia ne tik sugebėjimas atrinkti išraiškos priemones, jas išdėstyti, bet ir perteikimo būdas, kuris priklauso nuo žmogaus psichologinių savybių, jo pasaulėjautos, išsilavinimo ir sugebėjimo prisitaikyti prie visuomenės aplinkos ir situacijos (Bielinienė 2000, 141).

Klasikinė retorika oratoriaus asmenybei kėlė gana didelius reikalavimus. Yra verta palyginti, koks ryšys yra tarp oratoriaus ir filosofo, pedagogo, literato ir aktoriaus. Oratorius-filosofas – sofistams kalbėjimas buvo neatskiriamas nuo savosios tiesos. Sofistai garsėjo savo reliatyvizmu ir jų mokymo tikslas buvo įtikinti bet kokiu dalyku, nugalėti bet kokiame ginče, įrodyti bet kokius neteisingus dalykus. Svarbiausi oratoriaus etikos reikalavimai: paprastumas, kuklumas ir pagarba klausytojui. Oratorius-pedagogas – kiekvienas tam tikrai auditorijai kalbantis asmuo tampa mokytoju, kuriam, be savosios profesinės etikos taip pat reikia vadovautis dar ir tam tikromis papildomis oratoriaus nuostatomis. Ugdyti gerą, dorą, gražų žmogų buvo pagrindinis antikos pedagogikos principas, kurio laikėsi didieji retorikos mokytojai, buvę pedagogikos praktikais. Oratorius-literatas – oratorių kalbos buvo vienas iš meninės kūrybos žanrų. Estetiniai meninės prozos kriterijai buvo tie patys ir iškalbai taip pat ir kitoms meninės kūrybossritims. Talentingas oratorius, kaip ir literatas, paprastai turi gerą kalbos jausmą, būdingas originalumas, individualumas, kūrybiškas mąstymas, įgimtas įtaigumas, kuris atsiranda iš jautrumo žmogui, įžvalgumo ir sąmojo, šmaikštumo. Oratorius-aktorius – nemažai antikos retorių ypatingą dėmesį skirdavo išoriniam kalbėjimo stiliui: žodžių tarimui, mimikai, skatinimams ir tiesioginiams kreipiniams į klausytojus. Pagrindinis skirtumas tarp aktoriaus ir oratoriaus tas, kad pirmasis vaidina, o antrasis – ne. Jis turi būti nuoširdus, individualus, originalus ir gebėti improvizuoti (Bamkauskaitė-Sereikienė 2008, 26–27).

Darbo objektas – A. Smetonos kalbos, kurios yra skirtos jaunimui.

Darbo tikslas – stiliaus priemonių aspektu išanalizuoti A. Smetonos pasakytas kalbas jaunimui.

Tikslui pasiekti keliami uždaviniai:

1. Apibrėžti A. Smetonos kaip oratoriaus požymius.
2. Atskleisti A. Smetonos kalbų rūšis pagal sakymo pobūdį.
3. Išsiaiškinti kalbų sakymo aplinkybes ir santykį su adresatu.
4. Išanalizuoti kalbų stilistines ypatybes.

Tyrimo metodai: darbe taikomi aprašomasis analitinis ir skaičiavimo metodai. Skaičiavimo metodas buvo pritaikytas skaičiuojant A. Smetonos kalbose menines raiškos priemones.

Darbo šaltiniai: naudotasi A. Smetonos knygomis „A. Smetonos pasakyta parašyta“ ir „Rinktiniai raštai“.

Darbo struktūra: įvade aptariamas darbo tikslas, uždaviniai, objektas, šaltiniai, tyrimo metodai. Pirmajame skyriuje pateikiama informacija apie A. Smetonos asmenybę. Antrajame skyriuje pateikiama kalbų rūšys pagal sakymo pobūdį. Trečiajame skyriuje aptariamos kalbų sakymo aplinkybės, santykis su adresatu. Ketvirtajame skyriuje stilistiškai nagrinėjamos A. Smetonos kalbos. Pateikiamos išvados, literatūra ir šaltiniai, priedai, kuriuose bus pateikiamos A. Smetonos nagrinėtos kalbos.