Kineziterapijos poveikis sergančiųjų išsėtine skleroze koordinacijai-pusiausvyrai

Išsėtinė sklerozė - tai demielinizuojanti uždegiminė centrinės nervų sistemos liga, pasireiškianti recidyvuojančiais ar nuolat progresuojančiais neurologinės disfunkcijos simptomais, sukeliančiais negalią (Kaubrys, Kizlaitienė 2009), pasireiškianti galūnių silpnumu, nuovargiu, skausmais, regos sutrikimu, ėjimo, koordinacijos, dubens organų funkcijos ir kitais įvairių sistemos sutrikimais. Medicininis šios ligos pavadinimas – Encephalomyelitis disseminata. IS susergama tada, kai organizmo imuninė sistema atakuoja ir ardo mieliną – nervines skaidulas dengiantį apsauginį dangalą. Gali būti pažeidžiami milijonai nervinių skaidulų, o pasibaigus uždegimui susiformavę randai vadinami „skleroze“, kitaip – „plokštelėmis“ arba „pažeidimais“. Jie centrinėje nervų sistemoje atsiranda išsidėstę atsitiktine tvarka ir daugelyje vietų, todėl liga pavadinta išsėtine skleroze (IS), pažodžiui tai reiškia „daugybiniai randai“. Išsėtinė sklerozė užima trečiąją vietą tarp dažniausiai pasitaikančių ir negalią sukeliančių ligų, kuriomis serga 10–50 metų amžiaus žmonės (Malcienė, 2004).

Tyrimo problema. Kokia kineziterapijos nauda sergančiųjų išsėtine skleroze koordinacijai - pusiausvyrai?

Tyrimo tiklas – išanalizuoti įvairių kineziterapijos priemonių efektyvumą sergančiųjų išsėtine skleroze koordinacijai – pusiausvyrai.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti pacientų savijautą prieš ir po taikytų kineziterapijos procedūrų;
2. Įvertinti pacientų koordinaciją – pusiausvyrą prieš ir po taikytų kineziterapijos procedūrų;
3. Įvertinti pacientų eiseną prieš ir po taikytų kineziterapijos procedūrų;

Tyrimo objektas – kineziterapijos efektyvumas sergančiųjų išsėtine skleroze koordinacijai – pusiausvyrai.

Tiriamųjų imtis – 8 pacientai, sergantys išsėtine skleroze.

Tyrimo metodas:

• Testavimas;
• Anketavimas.

Hipotezė. Teigiamas kineziterapijos poveikis pacientų, sergančių išsėtine skleroze, koordinacijai pusiausvyrai.